FRANSUA DE LAROŠFUKO
Fransua de Larošfuko (pranc.François de La Rochefoucauld, (1613-1680) – prancūzų rašytojas, eseistas.
Aistros – tai vienintelės oratorės, kurios visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus gali greičiau įtikinti negu iškalbus, bet abejingas. F.Larošfuko
Išsiskyrimas sumažina vidutiniškas ir sustiprina dideles aistras, kaip vėjas užgesina žvakes ir įpučia ugnį. F.Larošfuko
Jei mokame atsispirti savo aistroms, tai paprastai ne todėl, kad esame stiprūs, o todėl, kad tos aistros silpnos. F.Larošfuko
Visos aistros verčia mus klysti, bet pačias juokingiausias klaidas verčia daryti meilė. F.Larošfuko
Žmogaus širdyje nuolatos kyla naujų aistrų. Įveikus vieną, beveik visada atsiranda kita. F.Larošfuko
Charakterio silpnumas – vienintelis nepataisomas trūkumas. F.Larošfuko
Išduodama dažniausiai ne iš anksto apgalvojus, o dėl silpno charakterio. F.Larošfuko
Mums trūksta charakterio tvirtumo, kad nuolankiai klausytume proto. F.Larošfuko
Silpno charakterio žmonės nesugeba būti nuoširdūs. F.Larošfuko
Tik kieto charakterio žmonės gali būti tikrai minkšti; o kitų regimas minkštumas – iš tikrųjų tai paprastas silpnumas, kuris lengvai virsta barningumu. F.Larošfuko
Tvirtas charakteris verčia priešintis meilei, bet tuo pat metu teikia tam jausmui karštumo ir ilgaamžiškumo; silpni žmonės, priešingai, lengvai pasiduoda aistroms, tačiau jos niekuomet jų neužvaldo. F.Larošfuko
Bemaž visi žmonės mielai atsilygina už smulkias paslaugas, dauguma būna dėkingi už didokas, bet beveik niekas nejaučia dėkingumo už dideles. F.Larošfuko
Daugelio žmonių dėkingumas tėra tik slaptas troškimas gauti daugiau naudos. F.Larošfuko
Dėkingumas už paslaugą suniveliuoja nemažą dalį palankumo geradariui. F.Larošfuko
Kol žmogus gali daryti gera, jam negresia pavojus susidurti su nedėkingumu. F.Larošfuko
Ne visi, kas moka dėkingumo skolas, turi teisę dėl to laikyti save dėkingais žmonėmis. F.Larošfuko
Pernelyg skubotas atsilyginimas už suteiktą paslaugą yra savo rūšies nedėkingumas. F.Larošfuko
Didžiausias draugystės žygdarbis ne atskleisti draugui savo trūkumus, o atverti jam akis į jo paties ydas. F.Larošfuko
Draugaudami ir mylėdami mes dažnai daugiau baimės patiriame iš to, ko nežinome, negu iš to, ką žinome. F.Larošfuko
Retai būna tikra meilė, bet tikra draugystė būna dar rečiau. F.Larošfuko
Tkra draugystė nepažįsta pavydo. F.Larošfuko
Vertingiausia dovana žmonėms po išminties yra draugystė. F.Larošfuko
Žmonės paprastai draugyste vadina bendrą laiko leidimą, savitarpio pagalbą, keitimąsi paslaugomis – žodžiu sakant, tokius santykius, kur savimeilė tikisi šį tą laimėti. F.Larošfuko
Jeigu draugai jus apgaus, atsakykite abejingumu į jų draugiškumą, bet būkite jautrūs jų nelaimėms. F.Larošfuko
Geriau nepasitikėti draugais, negu būti jų apgautam. F.Larošfuko
Nepastebėti draugų atšalimo tolygu menkai tebranginti jų draugystę. F.Larošfuko
Tikras draugas yra didžiausias turtas, nors jo įgijimu mažiausiai rūpinamasi. F.Larošfuko
Savo draugų nelaimėse pastebime tai, kas mūsų visai neerzina. F.Larošfuko
Išmintingas žmogus supranta, kad verčiau nepasiduoti potroškiui negu vėliau su juo kovoti. F.Larošfuko
Išmintis sielai – tolygu sveikata kūnui. F.Larošfuko
Kas niekada nedarė kvailysčių, tas ne toks išmintingas, kaip jam atrodo. F.Larošfuko
Tikrai kvaila, jei tu tik vienas nori būti išmintingas. F.Larošfuko
Žymiai lengviau būti išmintingam kitiems, negu pačiam sau. F.Larošfuko
Didžiausia išmintis – sugebėjimas ją paslėpti. F.Larošfuko
Kai ydos mus apleidžia, mes giriamės, kad jų atsisakome. F.Larošfuko
Mus aukštindama lemtis kartais pasinaudoja mūsų ydomis; pavyzdžiui, kai kurie įkyrūs žmonės būna gausiai apdovanojami tik todėl, kad visi bet kokia kaina stengiasi jais nusikratyti. F.Larošfuko
Mūsų dorybės dažniausiai tėra tiktai užsimaskavusios ydos. F.Larošfuko
Sielos ydos tarytum kūno žaizdos – nors ir kažkaip stengtumės jas gydyti, vis tiek palieka randai, ir kiekvienu momentu jos gali vėl atsiverti. F.Larošfuko
Tinginystė yra toji mūsų yda, su kuria visų lengviausiai taikstomės. F.Larošfuko
Veidmainystė – nuodėmių pagarba dorybėms. F.Larošfuko
Jaunystė – tarsi apsvaigimas, kažkuo panašus į karščiuojantį protą. F.Larošfuko
Jaunystės aistros niekuo ne blogesnės už senatvės vangumą. F.Larošfuko
Vienodai neparankūs ir grožis be jaunystės, ir jaunystė be grožio. F.Larošfuko
Klaidos dovanotinos, jei turi jėgų prisipažinti klydęs. F.Larošfuko
Mes lengvai pamirštame savo klaidas, kai jos žinomos tik mums vieniems. F.Larošfuko
Pripažįstame mažas klaidas tik todėl, kad įtikintume save, kad nepadarėme didelių. F.Larošfuko
Už klaidas visuomet atsiprašoma, jeigu turima jėgų jas pripažinti. F.Larošfuko
Kai tik kvailys mus pagiria, jis jau neatrodo mums toks kvailas. F.Larošfuko
Nėra įkyresnių kvailių už turinčius šiek tiek proto. F.Larošfuko
Protingas žmogus gali būti įsimylėjęs kaip beprotis, bet ne kaip kvailys. F.Larošfuko
Kai likimas palankus, prideramai elgtis sunkiau negu tada, kai jis priešiškas. F.Larošfuko
Likimas aklas tik tiems, kuriems nepalankus. F.Larošfuko
Likimas atskleidžia mūsų gerąsias savybes ir trūkumus, panašiai kaip šviesa – apšviečiamus daiktus. F.Larošfuko
Oriai laikytis, kai palankus likimas, sunkiau negu tuomet, kai jis priešiškas. F.Larošfuko
Apsimetinėjimas nepadės ilgai slėpti esamą meilę arba vaizduoti nesamą. F.Larošfuko
Esama tokios meilės, kuri pražydusi nepalieka vietos pavyduliavimui. F.Larošfuko
Kol žmonės myli, tol atleidžia. F.Larošfuko
Meilė, kaip ir ugnis, nepakelia ramybės: ji miršta, kai tik nustoja viltis arba bijoti. F.Larošfuko
Meilė viena, bet jos klastočių – tūkstančiai. F.Larošfuko
Meilės nuotykiuose esama visko, ko tik nori, išskyrus meilę. F.Larošfuko
Meilės pastovumas esti dviejų rūšių: pastovūs esame arba todėl, kad visą laiką aptinkame naujų mylimo žmogaus savybių, vertų meilės, arba todėl, kad pastovumą laikome garbės dalyku. F.Larošfuko
Meilės pastovumas – tai amžinas nepastovumas, verčiantis mus žavėtis iš eilės visomis mylimo žmogaus savybėmis, išaukštinant čia vieną, čia kitą; taip pastovumas tampa nepastovumu, tačiau ribotu, kuris tenkinasi vienu objektu. F.Larošfuko
Naujumo žavesys meilėje yra panašus į vaismedžių žydėjimą: jis greitai nublanksta ir daugiau niekada nesugrįžta. F.Larošfuko
Nuo meilės yra visokių vaistų, bet nėra nė vieno patikimo. F.Larošfuko
Tas, kurį liautasi mylėti, paprastai pats kaltas, kad laiku to nepastebėjo. F.Larošfuko
Tikra meilė yra it vaiduoklis, apie kurį visi kalba, bet vos keli matė. F.Larošfuko
Tyra ir saugi nuo kitų aistrų įtakos tik ta meilė, kuri slypi mūsų širdies gilumoje ir nežinoma mums patiems. F.Larošfuko
Blogis, kurį mes padarome, mums atneša mažiau neapykantos ir persekiojimų, negu mūsų dorybės. F.Larošfuko
Neapykanta ir pataikavimas – povandeninės uolos, į kurias sudūžta tiesa. F.Larošfuko
Per daug didelė neapykanta mus pastato žemiau tų, kurių neapkenčiame. F.Larošfuko
Kiekvienam iš mūsų pakanka jėgų ištverti svetimas nelaimes. F.Larošfuko
Menka bėda – padėti nedėkingam, bet didelė nelaimė – priimti niekšo paslaugą. F.Larošfuko
Visi turime stiprybės pratęsti kitų nelaimes. F.Larošfuko
Užuojauta – tai protingas nujautimas nelaimės, galinčios ištikti ir mus. F.Larošfuko
Žmonių laimė ir nelaimė ne mažiau priklauso nuo jų charakterio, negu nuo jų likimo. F.Larošfuko
Kas įprato būti nenuoširdus kitiems, tas galų gale liaujasi būti nuoširdus ir pats sau. F.Larošfuko
Nuoširdumas – tai atvira širdis. F.Larošfuko
Nuoširdumas – tai atvirumas, būdingas anaiptol nedaugeliui; išorinis nuoširdumas dažniausiai yra gudrumas kuriuo siekiama įgyti kitų pasitikėjimą. F.Larošfuko
Silpni žmonės negali būti nuoširdūs. F.Larošfuko
Atmestas pagyrimas atskleidžia norą dar kartą išgirsti liaupsinančius žodžius. F.Larošfuko
Dažniausiai giriame tik tam, kad sulauktume pagyrimų. F.Larošfuko
Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia. F.Larošfuko
Pasitikėjimas savimi yra mūsų pasitikėjimo kitais pagrindas. F.Larošfuko
Pirmąsyk išeinantys į viešumą jauni žmonės turi būti drovūs ar net negrabūs: pasitikėjimas ir manierų laisvumas paprastai virsta įžūlumas. F.Larošfuko
Pokalbius labiausiai pagyvina ne protas, o tarpusavio pasitikėjimas. F.Larošfuko
Užsispyrimas – tai menko protas, tamsumo ir per didelio pasitikėjimo padarinys. F.Larošfuko
Jeigu nepataikautume patys sau, mūsų negadintų kitų pataikavimas. F.Larošfuko
Kartais žmonėms atrodo, kad jie nekenčia pataikavimo, tačiau iš tikrųjų jie nekenčiatik tam tikro pataikavimo būdo. F.Larošfuko
Pataikavimas – tai netikri pinigai, kurie vaikšto apyvartoje tiktai dėl mūsų tuštumo. F.Larošfuko
Nieko nedalijame taip dosniai, kaip patarimų. F.Larošfuko
Pasinaudoti geru kieno nors patarimu dažnai reikia ne mažiau proto, kaip ir duoti gerą patarimą pačiam sau. F.Larošfuko
Vyresnio amžiaus žmonės todėl taip mėgsta duoti gerus patarimus, kad nebesugeba rodyti pavyzdžių. F.Larošfuko
Dažnai didžiuojamės net smerktinais potraukiais, tačiau pavydas yra baikšti ir nedrąsi aistra, kurios niekada nedrįsime pripažinti. F.Larošfuko
Pavydas daugiau turi savimeilės nei meilės. F.Larošfuko
Pavydas minta įtarimais ir išsiveržia įtūžiu arba išsisklaido, kai įtarimai virsta neabejotinais faktais. F.Larošfuko
Pavydas nepakantesnis už neapykantą. F.Larošfuko
Pavydas visada gimsta su meile, bet ne visada su ja miršta. F.Larošfuko
Žmonės linkę pasipuikuoti kvailiausiomis aistromis; tik pavydas tokia kokti ir baili aistra, kad niekas nedrįsta jos pripažinti. F.Larošfuko
Galima turėti privalumų ir nepasiekti aukštos padėties visuomenėje, bet negalima jos pasiekti neturint jokių privalumų. F.Larošfuko
Pripažinti savo privalumus vienumoje tiek pat protinga, kiek juokinga jais girtis kitų akivaizdoje. F.Larošfuko
Tik nepaprastų privalumų turintieji pelno savo pavyduolių pagyrimą. F.Larošfuko
Dažnai žmonės naudojasi protu, kad darytų kvailystes. F.Larošfuko
Dideliems protamsbūdinga glaustai daug pasakyti, o menki protai sugeba daug kakbėti ir nieko nepasakyti. F.Larošfuko
Garbės troškimas verčia mus elgtis prieš savo polinkius daug dažniau negu protas. F.Larošfuko
Grakštumas kūnui – tolygu sveika nuovoka protui. F.Larošfuko
Įprotis nuolat gudrauti – riboto proto požymis, ir beveik visuomet gudreiva, norėdamas paslėpti viena, atskleidžia kitą. F.Larošfuko
Klysta, kas mano, kad protas ir išmintis esą du skirtingi dalykai: išmintis iš tikrųjų tėra tiktai proto šviesos galybė. F.Larošfuko
Labai trukdo būti protingam uolios pastangos tokiu rodytis. F.Larošfuko
Nedidelio proto žmonės paprastai smerkia viską, kas pranoksta jų išmanymą. F.Larošfuko
Nuostaba ženklina mūsų pažinimo ribą ir įrodo ne tiek daiktų tobulumą, kiek mūsų proto netobulumą. F.Larošfuko
Pajuoka dažnai būna proto skurdumo požymis; jos griebiamasi pritrūkus svarių argumentų. F.Larošfuko
Patikimiausias būdas būti apgautam – laikyti save protingesniu už kitus. F.Larošfuko
Reikia būti labai protingam, kad mokėtum neparodyti savo protinio pranašumo. F.Larošfuko
Ribotas, bet sveikas protas galiausiai mažiau mus vargina negu platus, bet sujauktas. F.Larošfuko
Rimtumas – tai kūno priemonė proto trūkumams slėpti. F.Larošfuko
Senatvėje proto trūkumai vis ryškėja, kaip ir išorės trūkumai. F.Larošfuko
Smulkius protus itin pažeidžia smulkmenos; didieji protai mato visas smulkmenas, bet jos visiškai jų nepažeidžia. F.Larošfuko
Tik nedaugeliui pakanka proto naudingus papeikimus laikyti vertesniais už netikrus pagyrimus. F.Larošfuko
Tuo metu, kai protingi žmonės geba išreikšti daug nedaugeliu žodžių, riboti, priešingai, pasižymi savybe daug kalbėti ir nieko nepasakyti. F.Larošfuko
Užsispyrimas kyla iš mūsų proto ribotumo: mes nenoriai tikime tuo, ko neaprėpia mūsų akiratis. F.Larošfuko
Visi skundžiasi atmintimi, bet niekas nesiskundžia protu. F.Larošfuko
Nė vienas pataikūnas nepataikauja taip meistriškai kaip savimeilė. F.Larošfuko
Nors ir kiek atradimų būtų padaryta savimeilės šalyje, vis tiek dar liks joje daug neatrastų žemių. F.Larošfuko
Pavyduliavime esama vienos dalies meilės ir devyniasdešimt devynių – savimeilės. F.Larošfuko
Savimeilė apsukresnė už apsukriausią pasaulyje žmogų. F.Larošfuko
Bet kuris mūsų trūkumas greičiau dovanotinas, negu gudrybės, kurių griebiamės, norėdami jį nuslėpti. F.Larošfuko
Jei neturėtume savų trūkumų, nejaustume didelio malonumo, pastebėję kitų žmonių ydas. F.Larošfuko
Mes dažnai smerkiame kitų trūkumus, bet retai, pasimokę iš jų, taisome savus. F.Larošfuko
Mes linkę tikėti pasakojimais apie kitų žmonių trūkumus, nes lengviausia tikėti tuo, kuo norisi tikėti. F.Larošfuko
Prisipažindami turį mažų trūkumų, mes tuo pačiu stengiamės įtikinti, kad neturime didelių. F.Larošfuko
Vieniems žmonėms visada tinka jų trūkumai, o kitų netgi dorybės nepuošia. F.Larošfuko
Daugelis jaunų žmonių mano esą natūralūs, o iš tikrųjų jie paprasčiausiai nemandagūs ir šiurkštūs. F.Larošfuko
Dauguma žmonių atsakinėja ne į kitų teiginius, o į savo pačių mintis. F.Larošfuko
Išties kilnūs žmonės niekuo nesipuikuoja. F.Larošfuko
Labai maža žmonių, kurie nuoširdžiai norėtų išklausyti apie save visą tiesą. F.Larošfuko
Nedaug žmonių temoka būti seni. F.Larošfuko
Ne tokios juokingos žmonių turimos savybės, kaip tos, į kurias jie pretenduoja. F.Larošfuko
Sielos sveikata ne mažiau opi už kūno sveikatą; kas tariasi neturįs aistrų, taip pat lengvai gali pakliūti į jų verpetą, kaip kad visiškai sveikas žmogus staiga susirgti. F.Larošfuko
Tikrai nusipelnęs žmogus niekuomet nesipuikuos savo pranašumu. F.Larošfuko
Tikrai sąžiningi žmonės yra tie, kurie puikiai supranta ir atvirai pripažįsta savo trūkumus. F.Larošfuko
Žmogus, nerandantis ramybės savyje, veltui jos ieško kituose. F.Larošfuko
Žmogus niekada nebūna toks laimingas arba toks nelaimingas, kaip jam pačiam atrodo. F.Larošfuko
Žmogus, kuriam niekas nepatinka, daug nelaimingesnis, už tą, kuris niekam nepatinka. F.Larošfuko
Žmogų reikia vertinti ne pagal gabumus, o pagal tai, kaip jis moka jais naudotis. F.Larošfuko
Žmonės atkakliai nesutinka su protingiausiomis nuomonėmis ne stokodami įžvalgumo, o būdami pernelyg išdidūs: jie mato, kad priekinės eilės jau užimtos, o į galines jiems nesinori sėstis. F.Larošfuko
Žmonės niekada nebūna nei be galo geri, nei be galo blogi. F.Larošfuko
Apsimestinis paprastumas – rafinuota veidmainystė. F.Larošfuko
Atrodytume vertesni, jeigu būtume tokie, kokie visuomet buvome ir esame, o ne apsimestume tokiais, kokie niekuomet nebuvome ir nebūsime. F.Larošfuko
Balso skambesys, akys ir visa kalbančiojo povyza ne mažiau iškalbinga kaip pasirinkti žodžiai. F.Larošfuko
Daug kas niekina žemiškas gėrybes, bet beveik niekas nesugeba jomis dalytis. F.Larošfuko
Daugelis jaunuolių mano, kad natūralumas yra neišsiauklėjimas ir šiurkštumas. F.Larošfuko
Daugumai žmonių teisingumo meilė – tai tik baimė pačiam patirti neteisingumą. F.Larošfuko
Dažnai esame atlaidūs tiems, kurie mus vargina, bet niekada neatleidžiame tiems, kurie bodisi mumis. F.Larošfuko
Dažnai kitus žmones erziname tuomet, kai mums atrodo, kad negalėjome jų erzinti. F.Larošfuko
Dažniausiai aplinkinius vargina tie, kurie manosi niekam negalį būt našta. F.Larošfuko
Deramai klausyti ir deramai atsakinėti – svarbiausios tobulo pokalbio savybės. F.Larošfuko
Didelis menas laiku pasakyti savo nuomonę, bet nemažas menas ir laiku patylėti. F.Larošfuko
Diduma jaunimo mano esanti natūrali, nors tėra nemandagi ir šiurkšti. F.Larošfuko
Drąsiausi ir protingiausi tie žmonės, kurie vengia galvoti apie mirtį kad ir labai tinkama dingstimi. F.Larošfuko
Esama laimės ir kančios, viršijančios mūsų sugebėjimą jausti. F.Larošfuko
Fizinis darbas padeda pamiršti ir moralines kančias. F.Larošfuko
Galima būti gudresniam už kitą, bet negalima būti gudresniam už visus. F.Larošfuko
Geras tonas – reikšmingiausias ir labiausiai visuomenės vertinamas įstatymas. F.Larošfuko
Geriau juoktis ir nelaimingam, negu numirti nepasijuokus. F.Larošfuko
Išdidumas būdingas visiems žmonėms: tik svarbu, kur ir kada jie jį parodo. F.Larošfuko
Išmanyti kitų reikalus kur kas lengviau negu savus. F.Larošfuko
Išminčius laimingas, tenkindamasis trupučiu, o kvailiui visko maža. F.Larošfuko
Išminčių ramumas yra ne kas kita kaip mokėjimas slėpti savo jaudulius. F.Larošfuko
Įsimylėjėliams niekada nepabosta būti kartu, nes jie nuolatos kalbasi apie save. F.Larošfuko
Kad ir kokia apgaulinga viltis, vis dėlto padeda mums nueiti užsibrėžtu gyvenimo keliu iki galo. F.Larošfuko
Kad ir kokią baisią gėdą užsitrauktume, beveik visada turime galimybę susigrąžinti gerą vardą. F.Larošfuko
Kai kuriuos pažįsta taip gerai, jog niekas nenori juos pažinti. F.Larošfuko
Kaip galim reikalauti, kad kas nors saugotų mūsų paslaptį, jei patys nemokam jos saugoti? F.Larošfuko
Kalbėti sunkiausia, kai gėda protingai tylėti. F.Larošfuko
Kartais atrodo, kad nemėgstame meilikavimo, tačiau mums nepatinka tik meilikavimo būdas. F.Larošfuko
Kartais atrodo, kad pats velnias sumanė tinginystę pastatyti ties mūsų dorybių riba. F.Larošfuko
Kartais nepastovumas kyla iš vėjavaikiškumo, kai priimame visokias svetimas nuomones, yra ir kitas nepastovumo atvejis, labiau pateisinamas, – kai viskas nusibodę ir viskam esame abejingi. F.Larošfuko
Kas pernelyg nugrimzta į smulkmenas, paprastai nebeįkerta didelių dalykų. F.Larošfuko
Kiek veidmainiavimo žmonių bendravimo papročiuose! Tas, kuris prašo patarimo, vaizduoja, kad savo draugo nuomonę jis gerbia, nors iš tikrųjų jam tik reikia, kad kažkas pritartų jo poelgiams ir prisiimtų už juos atsakomybę. O tas, kuris pataria, apsimeta, jog už parodytą pasitikėjimą, girdi, jis atsilygina karštu ir nesavanaudžiu troškimu pasitarnauti, o iš tikrųjų paprastai šitaip norima gauti kokios nors naudos arba įgyti garbę. F.Larošfuko
Kiekvieną savo amžiaus tarpsnį mes pradedame kaip naujokai, ir ne sykį mums pristinga patirties, nors esame gyvenę jau nemažai metų. F.Larošfuko
Kivirčai greit pasibaigtų, jei neteisi būtų tik viena pusė. F.Larošfuko
Kuklumas išryškina teigiamas savybes ir pateisina vidutinybę. F.Larošfuko
Kur kas griežčiau smerkiame žmones, kurie mus išduoda nereikšminguose dalykuose, nei tuos, kurie kitus išduoda svarbiuose. F.Larošfuko
Lengviau atleisti beveik visus mūsų prasižengimus nei būdus, kuriais stengėmės juos nuslėpti. F.Larošfuko
Meilikavimas – netikras pinigas, esantis apyvartoje tik dėl mūsų tuštybės. F.Larošfuko
Mes dažnai save įtikinėjame, kad mylime žmones, kurie stovi aukščiau už mus, bet tiktai savanaudiškumas skatina tą mūsų draugystę; mes atsiduodame jiems ne dėl to gėrio, kurį norime jiems padaryti, bet dėl to, kurį norime iš jų gauti. F.Larošfuko
Mes laimėtume žmonių akyse, jeigu pasirudytume jiems tokiais, kokie mes visuomet buvome ir esame, o ne apsimestume tokiais, kokie niekuomet nebuvome ir nebūsime. F.Larošfuko
Mes lengvai pamirštam savo kaltę, jeigu vieni ją težinome. F.Larošfuko
Mes neretai turėtume gėdintis pačių geriausių savo poelgių, jeigu žmonės žinotų visus jų motyvus. F.Larošfuko
Mes turime daugiau jėgų negu valios ir dažnai vien pasiteisinimui daugelį dalykų vaizduojamės neįmanomais. F.Larošfuko
Moters elgesio griežtumas – tai pudra ir dažai, kuriais ji paryškina savo grožį. F.Larošfuko
Mums džiaugsmą dovanoja ne aplinka, o mūsų požiūris į aplinką. F.Larošfuko
Mūsų atgaila – tai ne tiek apgailestavimas dėl padaryto blogio, kiek baimė sulaukti atpildo blogiu. F.Larošfuko
Mūsų priešų nuomonė apie mus yra teisingesnė negu mūsų pačių apie save. F.Larošfuko
Natūraliai elgtis labiausiai trukdo mūsų noras atrodyti natūraliais. F.Larošfuko
Nauda kalba visomis kalbomis ir vaidina visokius vaidmenis, tarp jų ir nesavanaudiškumo. F.Larošfuko
Nebūdami apimti puikybės, mes nesiskųstume kitų puikybe. F.Larošfuko
Nebūtina barti, kad mokytum, nei užgaulioti, kad padėtum. F.Larošfuko
Nekaltybė toli gražu neranda tiek užtarėjų, kiek jų suranda nusikaltimas. F.Larošfuko
Nespręskime apie žmogaus nuopelnus pagal jo gerąsias savybes. Spręskime pagal tai, kaip jis sugeba jas panaudoti. F.Larošfuko
Nesunku daryti paslaugas nedėkingiems žmonėms, tačiau nepakeliama jaustis skolingam niekšui. F.Larošfuko
Nesutarimai nerūktų tarp žmonių taip ilgai, jei kalta būtų tik viena pusė. F.Larošfuko
Nėra nieko kvailesnio, kaip noras visada būti protingesniam už kitus. F.Larošfuko
Nuoširdžiai giriame dažniausiai tik tuos, kurie mumis žavisi. F.Larošfuko
Teisindamiesi neretai įtikinėjame save, kad nepajėgiame pasiekti tikslo; iš tikrųjų esame ne bejėgiai, o bevaliai. F.Larošfuko
Nuosaikus teisėjo teisingumas rodo jį vertinant savo aukštą padėtį. F.Larošfuko
Pagyrimo už gerumą vertas tik tas, kuriam užtenka charakteriotvirtumo retkarčiais būti blogam; antraip gerumas dažniausiai terodo neveiklumą arba valios stoką. F.Larošfuko
Pasitaiko gyvenime situacijų, iš kurių išnarplioti gali padėti tik kvailumas. F.Larošfuko
Pažinti save žymiai sunkiau, negu tyrinėti savo artimąjį. F.Larošfuko
Reikia neeilinių sugebėjimų, jei norite nuslėpti savo sugebėjimus. F.Larošfuko
Santuoka – tai vienintelis karas, per kurį miegate su savo priešu. F.Larošfuko
Senatvė – tironas, kuris grasindamas mirtimi uždraudžia visus jaunystės malonumus. F.Larošfuko
Seniai didesni bepročiai negu jaunieji. F.Larošfuko
Sėkmei išlaikyti reikia didesnių dorybių, nei nesėkmei. F.Larošfuko
Šykštumas svetimesnis taupumui net už išlaidumą. F.Larošfuko
Tai, ką mes laikome dora, dažnai būna tik šiaip įvairių veiksmų ir interesų samplaika, vykusiai sutelkta atsitiktinumo arba mūsų išradingumo, ir toli gražu ne visuomet dėl drąsos ir skaistybės vyrai būna drąsūs, o moterys – skaisčios. F.Larošfuko
Tas iš tiesų orus, kurį girti priversti net pavyduoliai. F.Larošfuko
Tas, kuris mano, kad gali apseiti be kitų, labai klysta; bet tas, kuris mano, kad kiti negali be jo apseiti, klysta dar skaudžiau. F.Larošfuko
Tikrasis iškalbingumas – tai mokėjimas pasakyti viską, kas reikia, ir ne daugiau negu reikia. F.Larošfuko
Tobula drąsa reiškia, kad nestebimi elgtumėtės taip, kaip sugebate elgtis tik stebint visam pasauliui. F.Larošfuko
Vaidai netruktų taip ilgai, jei būtų kalta tik viena šalis. F.Larošfuko
Vienintelės geros kopijos yra tos, kurios atskleidžia juokingąsias prastų originalų puses. F.Larošfuko
Visada mėgstame tuos, kurie mumis žavisi; ne visada mėgstame tuos, kuriais mes žavimės. F.Larošfuko