FRANSUA DE LAROŠFUKO

Fransua de Larošfuko (pranc.François de La Rochefoucauld, (1613-1680) – prancūzų rašytojas, eseistas.


FRANSUA DE LAROSFUKOAistros – tai vienintelės oratorės, kurios visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus gali greičiau įtikinti negu iškalbus, bet abejingas. F.Larošfuko

Išsiskyrimas sumažina vidutiniškas ir sustiprina dideles aistras, kaip vėjas užgesina žvakes ir įpučia ugnį. F.Larošfuko

Jei mokame atsispirti savo aistroms, tai paprastai ne todėl, kad esame stiprūs, o todėl, kad tos aistros silpnos. F.Larošfuko

Visos aistros verčia mus klysti, bet pačias juokingiausias klaidas verčia daryti meilė. F.Larošfuko

Žmogaus širdyje nuolatos kyla naujų aistrų. Įveikus vieną, beveik visada atsiranda kita. F.Larošfuko

Charakterio silpnumas – vienintelis nepataisomas trūkumas. F.Larošfuko

Išduodama dažniausiai ne iš anksto apgalvojus, o dėl silpno charakterio. F.Larošfuko

Mums trūksta charakterio tvirtumo, kad nuolankiai klausytume proto. F.Larošfuko

Silpno charakterio žmonės nesugeba būti nuoširdūs. F.Larošfuko

Tik kieto charakterio žmonės gali būti tikrai minkšti; o kitų regimas minkštumas – iš tikrųjų tai paprastas silpnumas, kuris lengvai virsta barningumu. F.Larošfuko

Tvirtas charakteris verčia priešintis meilei, bet tuo pat metu teikia tam jausmui karštumo ir ilgaamžiškumo; silpni žmonės, priešingai, lengvai pasiduoda aistroms, tačiau jos niekuomet jų neužvaldo. F.Larošfuko

Bemaž visi žmonės mielai atsilygina už smulkias paslaugas, dauguma būna dėkingi už didokas, bet beveik niekas nejaučia dėkingumo už dideles. F.Larošfuko

Daugelio žmonių dėkingumas tėra tik slaptas troškimas gauti daugiau naudos. F.Larošfuko

Dėkingumas už paslaugą suniveliuoja nemažą dalį palankumo geradariui. F.Larošfuko

Kol žmogus gali daryti gera, jam negresia pavojus susidurti su nedėkingumu. F.Larošfuko

Ne visi, kas moka dėkingumo skolas, turi teisę dėl to laikyti save dėkingais žmonėmis. F.Larošfuko

Pernelyg skubotas atsilyginimas už suteiktą paslaugą yra savo rūšies nedėkingumas. F.Larošfuko

Didžiausias draugystės žygdarbis ne atskleisti draugui savo trūkumus, o atverti jam akis į jo paties ydas. F.Larošfuko

Draugaudami ir mylėdami mes dažnai daugiau baimės patiriame iš to, ko nežinome, negu iš to, ką žinome. F.Larošfuko

Retai būna tikra meilė, bet tikra draugystė būna dar rečiau. F.Larošfuko

Tkra draugystė nepažįsta pavydo. F.Larošfuko

Vertingiausia dovana žmonėms po išminties yra draugystė. F.Larošfuko

Žmonės paprastai draugyste vadina bendrą laiko leidimą, savitarpio pagalbą, keitimąsi paslaugomis – žodžiu sakant, tokius santykius, kur savimeilė tikisi šį tą laimėti. F.Larošfuko

Jeigu draugai jus apgaus, atsakykite abejingumu į jų draugiškumą, bet būkite jautrūs jų nelaimėms. F.Larošfuko

Geriau nepasitikėti draugais, negu būti jų apgautam. F.Larošfuko

Nepastebėti draugų atšalimo tolygu menkai tebranginti jų draugystę. F.Larošfuko

Tikras draugas yra didžiausias turtas, nors jo įgijimu mažiausiai rūpinamasi. F.Larošfuko

Savo draugų nelaimėse pastebime tai, kas mūsų visai neerzina. F.Larošfuko

Išmintingas žmogus supranta, kad verčiau nepasiduoti potroškiui negu vėliau su juo kovoti. F.Larošfuko

Išmintis sielai – tolygu sveikata kūnui. F.Larošfuko

Kas niekada nedarė kvailysčių, tas ne toks išmintingas, kaip jam atrodo. F.Larošfuko

Tikrai kvaila, jei tu tik vienas nori būti išmintingas. F.Larošfuko

Žymiai lengviau būti išmintingam kitiems, negu pačiam sau. F.Larošfuko

Didžiausia išmintis – sugebėjimas ją paslėpti. F.Larošfuko

Kai ydos mus apleidžia, mes giriamės, kad jų atsisakome. F.Larošfuko

Mus aukštindama lemtis kartais pasinaudoja mūsų ydomis; pavyzdžiui, kai kurie įkyrūs žmonės būna gausiai apdovanojami tik todėl, kad visi bet kokia kaina stengiasi jais nusikratyti. F.Larošfuko

Mūsų dorybės dažniausiai tėra tiktai užsimaskavusios ydos. F.Larošfuko

Sielos ydos tarytum kūno žaizdos – nors ir kažkaip stengtumės jas gydyti, vis tiek palieka randai, ir kiekvienu momentu jos gali vėl atsiverti. F.Larošfuko

Tinginystė yra toji mūsų yda, su kuria visų lengviausiai taikstomės. F.Larošfuko

Veidmainystė – nuodėmių pagarba dorybėms. F.Larošfuko

Jaunystė – tarsi apsvaigimas, kažkuo panašus į karščiuojantį protą. F.Larošfuko

Jaunystės aistros niekuo ne blogesnės už senatvės vangumą. F.Larošfuko

Vienodai neparankūs ir grožis be jaunystės, ir jaunystė be grožio. F.Larošfuko

Klaidos dovanotinos, jei turi jėgų prisipažinti klydęs. F.Larošfuko

Mes lengvai pamirštame savo klaidas, kai jos žinomos tik mums vieniems. F.Larošfuko

Pripažįstame mažas klaidas tik todėl, kad įtikintume save, kad nepadarėme didelių. F.Larošfuko

Už klaidas visuomet atsiprašoma, jeigu turima jėgų jas pripažinti. F.Larošfuko

Kai tik kvailys mus pagiria, jis jau neatrodo mums toks kvailas. F.Larošfuko

Nėra įkyresnių kvailių už turinčius šiek tiek proto. F.Larošfuko

Protingas žmogus gali būti įsimylėjęs kaip beprotis, bet ne kaip kvailys. F.Larošfuko

Kai likimas palankus, prideramai elgtis sunkiau negu tada, kai jis priešiškas. F.Larošfuko

Likimas aklas tik tiems, kuriems nepalankus. F.Larošfuko

Likimas atskleidžia mūsų gerąsias savybes ir trūkumus, panašiai kaip šviesa – apšviečiamus daiktus. F.Larošfuko

Oriai laikytis, kai palankus likimas, sunkiau negu tuomet, kai jis priešiškas. F.Larošfuko

Apsimetinėjimas nepadės ilgai slėpti esamą meilę arba vaizduoti nesamą. F.Larošfuko

Esama tokios meilės, kuri pražydusi nepalieka vietos pavyduliavimui. F.Larošfuko

Kol žmonės myli, tol atleidžia. F.Larošfuko

Meilė, kaip ir ugnis, nepakelia ramybės: ji miršta, kai tik nustoja viltis arba bijoti. F.Larošfuko

Meilė viena, bet jos klastočių – tūkstančiai. F.Larošfuko

Meilės nuotykiuose esama visko, ko tik nori, išskyrus meilę. F.Larošfuko

Meilės pastovumas esti dviejų rūšių: pastovūs esame arba todėl, kad visą laiką aptinkame naujų mylimo žmogaus savybių, vertų meilės, arba todėl, kad pastovumą laikome garbės dalyku. F.Larošfuko

Meilės pastovumas – tai amžinas nepastovumas, verčiantis mus žavėtis iš eilės visomis mylimo žmogaus savybėmis, išaukštinant čia vieną, čia kitą; taip pastovumas tampa nepastovumu, tačiau ribotu, kuris tenkinasi vienu objektu. F.Larošfuko

Naujumo žavesys meilėje yra panašus į vaismedžių žydėjimą: jis greitai nublanksta ir daugiau niekada nesugrįžta. F.Larošfuko

Nuo meilės yra visokių vaistų, bet nėra nė vieno patikimo. F.Larošfuko

Tas, kurį liautasi mylėti, paprastai pats kaltas, kad laiku to nepastebėjo. F.Larošfuko

Tikra meilė yra it vaiduoklis, apie kurį visi kalba, bet vos keli matė. F.Larošfuko

Tyra ir saugi nuo kitų aistrų įtakos tik ta meilė, kuri slypi mūsų širdies gilumoje ir nežinoma mums patiems. F.Larošfuko

Blogis, kurį mes padarome, mums atneša mažiau neapykantos ir persekiojimų, negu mūsų dorybės. F.Larošfuko

Neapykanta ir pataikavimas – povandeninės uolos, į kurias sudūžta tiesa. F.Larošfuko

Per daug didelė neapykanta mus pastato žemiau tų, kurių neapkenčiame. F.Larošfuko

Kiekvienam iš mūsų pakanka jėgų ištverti svetimas nelaimes. F.Larošfuko

Menka bėda – padėti nedėkingam, bet didelė nelaimė – priimti niekšo paslaugą. F.Larošfuko

Visi turime stiprybės pratęsti kitų nelaimes. F.Larošfuko

Užuojauta – tai protingas nujautimas nelaimės, galinčios ištikti ir mus. F.Larošfuko

Žmonių laimė ir nelaimė ne mažiau priklauso nuo jų charakterio, negu nuo jų likimo. F.Larošfuko

Kas įprato būti nenuoširdus kitiems, tas galų gale liaujasi būti nuoširdus ir pats sau. F.Larošfuko

Nuoširdumas – tai atvira širdis. F.Larošfuko

Nuoširdumas – tai atvirumas, būdingas anaiptol nedaugeliui; išorinis nuoširdumas dažniausiai yra gudrumas kuriuo siekiama įgyti kitų pasitikėjimą. F.Larošfuko

Silpni žmonės negali būti nuoširdūs. F.Larošfuko

Atmestas pagyrimas atskleidžia norą dar kartą išgirsti liaupsinančius žodžius. F.Larošfuko

Dažniausiai giriame tik tam, kad sulauktume pagyrimų. F.Larošfuko

Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia. F.Larošfuko

Pasitikėjimas savimi yra mūsų pasitikėjimo kitais pagrindas. F.Larošfuko

Pirmąsyk išeinantys į viešumą jauni žmonės turi būti drovūs ar net negrabūs: pasitikėjimas ir manierų laisvumas paprastai virsta įžūlumas. F.Larošfuko

Pokalbius labiausiai pagyvina ne protas, o tarpusavio pasitikėjimas. F.Larošfuko

Užsispyrimas – tai menko protas, tamsumo ir per didelio pasitikėjimo padarinys. F.Larošfuko

Jeigu nepataikautume patys sau, mūsų negadintų kitų pataikavimas. F.Larošfuko

Kartais žmonėms atrodo, kad jie nekenčia pataikavimo, tačiau iš tikrųjų jie nekenčiatik tam tikro pataikavimo būdo. F.Larošfuko

Pataikavimas – tai netikri pinigai, kurie vaikšto apyvartoje tiktai dėl mūsų tuštumo. F.Larošfuko

Nieko nedalijame taip dosniai, kaip patarimų. F.Larošfuko

Pasinaudoti geru kieno nors patarimu dažnai reikia ne mažiau proto, kaip ir duoti gerą patarimą pačiam sau. F.Larošfuko

Vyresnio amžiaus žmonės todėl taip mėgsta duoti gerus patarimus, kad nebesugeba rodyti pavyzdžių. F.Larošfuko

Dažnai didžiuojamės net smerktinais potraukiais, tačiau pavydas yra baikšti ir nedrąsi aistra, kurios niekada nedrįsime pripažinti. F.Larošfuko

Pavydas daugiau turi savimeilės nei meilės. F.Larošfuko

Pavydas minta įtarimais ir išsiveržia įtūžiu arba išsisklaido, kai įtarimai virsta neabejotinais faktais. F.Larošfuko

Pavydas nepakantesnis už neapykantą. F.Larošfuko

Pavydas visada gimsta su meile, bet ne visada su ja miršta. F.Larošfuko

Žmonės linkę pasipuikuoti kvailiausiomis aistromis; tik pavydas tokia kokti ir baili aistra, kad niekas nedrįsta jos pripažinti. F.Larošfuko

Galima turėti privalumų ir nepasiekti aukštos padėties visuomenėje, bet negalima jos pasiekti neturint jokių privalumų. F.Larošfuko

Pripažinti savo privalumus vienumoje tiek pat protinga, kiek juokinga jais girtis kitų akivaizdoje. F.Larošfuko

Tik nepaprastų privalumų turintieji pelno savo pavyduolių pagyrimą. F.Larošfuko

Dažnai žmonės naudojasi protu, kad darytų kvailystes. F.Larošfuko

Dideliems protamsbūdinga glaustai daug pasakyti, o menki protai sugeba daug kakbėti ir nieko nepasakyti. F.Larošfuko

Garbės troškimas verčia mus elgtis prieš savo polinkius daug dažniau negu protas. F.Larošfuko

Grakštumas kūnui – tolygu sveika nuovoka protui. F.Larošfuko

Įprotis nuolat gudrauti – riboto proto požymis, ir beveik visuomet gudreiva, norėdamas paslėpti viena, atskleidžia kitą. F.Larošfuko

Klysta, kas mano, kad protas ir išmintis esą du skirtingi dalykai: išmintis iš tikrųjų tėra tiktai proto šviesos galybė. F.Larošfuko

Labai trukdo būti protingam uolios pastangos tokiu rodytis. F.Larošfuko

Nedidelio proto žmonės paprastai smerkia viską, kas pranoksta jų išmanymą. F.Larošfuko

Nuostaba ženklina mūsų pažinimo ribą ir įrodo ne tiek daiktų tobulumą, kiek mūsų proto netobulumą. F.Larošfuko

Pajuoka dažnai būna proto skurdumo požymis; jos griebiamasi pritrūkus svarių argumentų. F.Larošfuko

Patikimiausias būdas būti apgautam – laikyti save protingesniu už kitus. F.Larošfuko

Reikia būti labai protingam, kad mokėtum neparodyti savo protinio pranašumo. F.Larošfuko

Ribotas, bet sveikas protas galiausiai mažiau mus vargina negu platus, bet sujauktas. F.Larošfuko

Rimtumas – tai kūno priemonė proto trūkumams slėpti. F.Larošfuko

Senatvėje proto trūkumai vis ryškėja, kaip ir išorės trūkumai. F.Larošfuko

Smulkius protus itin pažeidžia smulkmenos; didieji protai mato visas smulkmenas, bet jos visiškai jų nepažeidžia. F.Larošfuko

Tik nedaugeliui pakanka proto naudingus papeikimus laikyti vertesniais už netikrus pagyrimus. F.Larošfuko

Tuo metu, kai protingi žmonės geba išreikšti daug nedaugeliu žodžių, riboti, priešingai, pasižymi savybe daug kalbėti ir nieko nepasakyti. F.Larošfuko

Užsispyrimas kyla iš mūsų proto ribotumo: mes nenoriai tikime tuo, ko neaprėpia mūsų akiratis. F.Larošfuko

Visi skundžiasi atmintimi, bet niekas nesiskundžia protu. F.Larošfuko

Nė vienas pataikūnas nepataikauja taip meistriškai kaip savimeilė. F.Larošfuko

Nors ir kiek atradimų būtų padaryta savimeilės šalyje, vis tiek dar liks joje daug neatrastų žemių. F.Larošfuko

Pavyduliavime esama vienos dalies meilės ir devyniasdešimt devynių – savimeilės. F.Larošfuko

Savimeilė apsukresnė už apsukriausią pasaulyje žmogų. F.Larošfuko

Bet kuris mūsų trūkumas greičiau dovanotinas, negu gudrybės, kurių griebiamės, norėdami jį nuslėpti. F.Larošfuko

Jei neturėtume savų trūkumų, nejaustume didelio malonumo, pastebėję kitų žmonių ydas. F.Larošfuko

Mes dažnai smerkiame kitų trūkumus, bet retai, pasimokę iš jų, taisome savus. F.Larošfuko

Mes linkę tikėti pasakojimais apie kitų žmonių trūkumus, nes lengviausia tikėti tuo, kuo norisi tikėti. F.Larošfuko

Prisipažindami turį mažų trūkumų, mes tuo pačiu stengiamės įtikinti, kad neturime didelių. F.Larošfuko

Vieniems žmonėms visada tinka jų trūkumai, o kitų netgi dorybės nepuošia. F.Larošfuko

Daugelis jaunų žmonių mano esą natūralūs, o iš tikrųjų jie paprasčiausiai nemandagūs ir šiurkštūs. F.Larošfuko

Dauguma žmonių atsakinėja ne į kitų teiginius, o į savo pačių mintis. F.Larošfuko

Išties kilnūs žmonės niekuo nesipuikuoja. F.Larošfuko

Labai maža žmonių, kurie nuoširdžiai norėtų išklausyti apie save visą tiesą. F.Larošfuko

Nedaug žmonių temoka būti seni. F.Larošfuko

Ne tokios juokingos žmonių turimos savybės, kaip tos, į kurias jie pretenduoja. F.Larošfuko

Sielos sveikata ne mažiau opi už kūno sveikatą; kas tariasi neturįs aistrų, taip pat lengvai gali pakliūti į jų verpetą, kaip kad visiškai sveikas žmogus staiga susirgti. F.Larošfuko

Tikrai nusipelnęs žmogus niekuomet nesipuikuos savo pranašumu. F.Larošfuko

Tikrai sąžiningi žmonės yra tie, kurie puikiai supranta ir atvirai pripažįsta savo trūkumus. F.Larošfuko

Žmogus, nerandantis ramybės savyje, veltui jos ieško kituose. F.Larošfuko

Žmogus niekada nebūna toks laimingas arba toks nelaimingas, kaip jam pačiam atrodo. F.Larošfuko

Žmogus, kuriam niekas nepatinka, daug nelaimingesnis, už tą, kuris niekam nepatinka. F.Larošfuko

Žmogų reikia vertinti ne pagal gabumus, o pagal tai, kaip jis moka jais naudotis. F.Larošfuko

Žmonės atkakliai nesutinka su protingiausiomis nuomonėmis ne stokodami įžvalgumo, o būdami pernelyg išdidūs: jie mato, kad priekinės eilės jau užimtos, o į galines jiems nesinori sėstis. F.Larošfuko

Žmonės niekada nebūna nei be galo geri, nei be galo blogi. F.Larošfuko

Apsimestinis paprastumas – rafinuota veidmainystė. F.Larošfuko

Atrodytume vertesni, jeigu būtume tokie, kokie visuomet buvome ir esame, o ne apsimestume tokiais, kokie niekuomet nebuvome ir nebūsime. F.Larošfuko

Balso skambesys, akys ir visa kalbančiojo povyza ne mažiau iškalbinga kaip pasirinkti žodžiai. F.Larošfuko

Daug kas niekina žemiškas gėrybes, bet beveik niekas nesugeba jomis dalytis. F.Larošfuko

Daugelis jaunuolių mano, kad natūralumas yra neišsiauklėjimas ir šiurkštumas. F.Larošfuko

Daugumai žmonių teisingumo meilė – tai tik baimė pačiam patirti neteisingumą. F.Larošfuko

Dažnai esame atlaidūs tiems, kurie mus vargina, bet niekada neatleidžiame tiems, kurie bodisi mumis. F.Larošfuko

Dažnai kitus žmones erziname tuomet, kai mums atrodo, kad negalėjome jų erzinti. F.Larošfuko

Dažniausiai aplinkinius vargina tie, kurie manosi niekam negalį būt našta. F.Larošfuko

Deramai klausyti ir deramai atsakinėti – svarbiausios tobulo pokalbio savybės. F.Larošfuko

Didelis menas laiku pasakyti savo nuomonę, bet nemažas menas ir laiku patylėti. F.Larošfuko

Diduma jaunimo mano esanti natūrali, nors tėra nemandagi ir šiurkšti. F.Larošfuko

Drąsiausi ir protingiausi tie žmonės, kurie vengia galvoti apie mirtį kad ir labai tinkama dingstimi. F.Larošfuko

Esama laimės ir kančios, viršijančios mūsų sugebėjimą jausti. F.Larošfuko

Fizinis darbas padeda pamiršti ir moralines kančias. F.Larošfuko

Galima būti gudresniam už kitą, bet negalima būti gudresniam už visus. F.Larošfuko

Geras tonas – reikšmingiausias ir labiausiai visuomenės vertinamas įstatymas. F.Larošfuko

Geriau juoktis ir nelaimingam, negu numirti nepasijuokus. F.Larošfuko

Išdidumas būdingas visiems žmonėms: tik svarbu, kur ir kada jie jį parodo. F.Larošfuko

Išmanyti kitų reikalus kur kas lengviau negu savus. F.Larošfuko

Išminčius laimingas, tenkindamasis trupučiu, o kvailiui visko maža. F.Larošfuko

Išminčių ramumas yra ne kas kita kaip mokėjimas slėpti savo jaudulius. F.Larošfuko

Įsimylėjėliams niekada nepabosta būti kartu, nes jie nuolatos kalbasi apie save. F.Larošfuko

Kad ir kokia apgaulinga viltis, vis dėlto padeda mums nueiti užsibrėžtu gyvenimo keliu iki galo. F.Larošfuko

Kad ir kokią baisią gėdą užsitrauktume, beveik visada turime galimybę susigrąžinti gerą vardą. F.Larošfuko

Kai kuriuos pažįsta taip gerai, jog niekas nenori juos pažinti. F.Larošfuko

Kaip galim reikalauti, kad kas nors saugotų mūsų paslaptį, jei patys nemokam jos saugoti? F.Larošfuko

Kalbėti sunkiausia, kai gėda protingai tylėti. F.Larošfuko

Kartais atrodo, kad nemėgstame meilikavimo, tačiau mums nepatinka tik meilikavimo būdas. F.Larošfuko

Kartais atrodo, kad pats velnias sumanė tinginystę pastatyti ties mūsų dorybių riba. F.Larošfuko

Kartais nepastovumas kyla iš vėjavaikiškumo, kai priimame visokias svetimas nuomones, yra ir kitas nepastovumo atvejis, labiau pateisinamas, – kai viskas nusibodę ir viskam esame abejingi. F.Larošfuko

Kas pernelyg nugrimzta į smulkmenas, paprastai nebeįkerta didelių dalykų. F.Larošfuko

Kiek veidmainiavimo žmonių bendravimo papročiuose! Tas, kuris prašo patarimo, vaizduoja, kad savo draugo nuomonę jis gerbia, nors iš tikrųjų jam tik reikia, kad kažkas pritartų jo poelgiams ir prisiimtų už juos atsakomybę. O tas, kuris pataria, apsimeta, jog už parodytą pasitikėjimą, girdi, jis atsilygina karštu ir nesavanaudžiu troškimu pasitarnauti, o iš tikrųjų paprastai šitaip norima gauti kokios nors naudos arba įgyti garbę. F.Larošfuko

Kiekvieną savo amžiaus tarpsnį mes pradedame kaip naujokai, ir ne sykį mums pristinga patirties, nors esame gyvenę jau nemažai metų. F.Larošfuko

Kivirčai greit pasibaigtų, jei neteisi būtų tik viena pusė. F.Larošfuko

Kuklumas išryškina teigiamas savybes ir pateisina vidutinybę. F.Larošfuko

Kur kas griežčiau smerkiame žmones, kurie mus išduoda nereikšminguose dalykuose, nei tuos, kurie kitus išduoda svarbiuose. F.Larošfuko

Lengviau atleisti beveik visus mūsų prasižengimus nei būdus, kuriais stengėmės juos nuslėpti. F.Larošfuko

Meilikavimas – netikras pinigas, esantis apyvartoje tik dėl mūsų tuštybės. F.Larošfuko

Mes dažnai save įtikinėjame, kad mylime žmones, kurie stovi aukščiau už mus, bet tiktai savanaudiškumas skatina tą mūsų draugystę; mes atsiduodame jiems ne dėl to gėrio, kurį norime jiems padaryti, bet dėl to, kurį norime iš jų gauti. F.Larošfuko

Mes laimėtume žmonių akyse, jeigu pasirudytume jiems tokiais, kokie mes visuomet buvome ir esame, o ne apsimestume tokiais, kokie niekuomet nebuvome ir nebūsime. F.Larošfuko

Mes lengvai pamirštam savo kaltę, jeigu vieni ją težinome. F.Larošfuko

Mes neretai turėtume gėdintis pačių geriausių savo poelgių, jeigu žmonės žinotų visus jų motyvus. F.Larošfuko

Mes turime daugiau jėgų negu valios ir dažnai vien pasiteisinimui daugelį dalykų vaizduojamės neįmanomais. F.Larošfuko

Moters elgesio griežtumas – tai pudra ir dažai, kuriais ji paryškina savo grožį. F.Larošfuko

Mums džiaugsmą dovanoja ne aplinka, o mūsų požiūris į aplinką. F.Larošfuko

Mūsų atgaila – tai ne tiek apgailestavimas dėl padaryto blogio, kiek baimė sulaukti atpildo blogiu. F.Larošfuko

Mūsų priešų nuomonė apie mus yra teisingesnė negu mūsų pačių apie save. F.Larošfuko

Natūraliai elgtis labiausiai trukdo mūsų noras atrodyti natūraliais. F.Larošfuko

Nauda kalba visomis kalbomis ir vaidina visokius vaidmenis, tarp jų ir nesavanaudiškumo. F.Larošfuko

Nebūdami apimti puikybės, mes nesiskųstume kitų puikybe. F.Larošfuko

Nebūtina barti, kad mokytum, nei užgaulioti, kad padėtum. F.Larošfuko

Nekaltybė toli gražu neranda tiek užtarėjų, kiek jų suranda nusikaltimas. F.Larošfuko

Nespręskime apie žmogaus nuopelnus pagal jo gerąsias savybes. Spręskime pagal tai, kaip jis sugeba jas panaudoti. F.Larošfuko

Nesunku daryti paslaugas nedėkingiems žmonėms, tačiau nepakeliama jaustis skolingam niekšui. F.Larošfuko

Nesutarimai nerūktų tarp žmonių taip ilgai, jei kalta būtų tik viena pusė. F.Larošfuko

Nėra nieko kvailesnio, kaip noras visada būti protingesniam už kitus. F.Larošfuko

Nuoširdžiai giriame dažniausiai tik tuos, kurie mumis žavisi. F.Larošfuko

Teisindamiesi neretai įtikinėjame save, kad nepajėgiame pasiekti tikslo; iš tikrųjų esame ne bejėgiai, o bevaliai. F.Larošfuko

Nuosaikus teisėjo teisingumas rodo jį vertinant savo aukštą padėtį. F.Larošfuko

Pagyrimo už gerumą vertas tik tas, kuriam užtenka charakteriotvirtumo retkarčiais būti blogam; antraip gerumas dažniausiai terodo neveiklumą arba valios stoką. F.Larošfuko

Pasitaiko gyvenime situacijų, iš kurių išnarplioti gali padėti tik kvailumas. F.Larošfuko

Pažinti save žymiai sunkiau, negu tyrinėti savo artimąjį. F.Larošfuko

Reikia neeilinių sugebėjimų, jei norite nuslėpti savo sugebėjimus. F.Larošfuko

Santuoka – tai vienintelis karas, per kurį miegate su savo priešu. F.Larošfuko

Senatvė – tironas, kuris grasindamas mirtimi uždraudžia visus jaunystės malonumus. F.Larošfuko

Seniai didesni bepročiai negu jaunieji. F.Larošfuko

Sėkmei išlaikyti reikia didesnių dorybių, nei nesėkmei. F.Larošfuko

Šykštumas svetimesnis taupumui net už išlaidumą. F.Larošfuko

Tai, ką mes laikome dora, dažnai būna tik šiaip įvairių veiksmų ir interesų samplaika, vykusiai sutelkta atsitiktinumo arba mūsų išradingumo, ir toli gražu ne visuomet dėl drąsos ir skaistybės vyrai būna drąsūs, o moterys – skaisčios. F.Larošfuko

Tas iš tiesų orus, kurį girti priversti net pavyduoliai. F.Larošfuko

Tas, kuris mano, kad gali apseiti be kitų, labai klysta; bet tas, kuris mano, kad kiti negali be jo apseiti, klysta dar skaudžiau. F.Larošfuko

Tikrasis iškalbingumas – tai mokėjimas pasakyti viską, kas reikia, ir ne daugiau negu reikia. F.Larošfuko

Tobula drąsa reiškia, kad nestebimi elgtumėtės taip, kaip sugebate elgtis tik stebint visam pasauliui. F.Larošfuko

Vaidai netruktų taip ilgai, jei būtų kalta tik viena šalis. F.Larošfuko

Vienintelės geros kopijos yra tos, kurios atskleidžia juokingąsias prastų originalų puses. F.Larošfuko

Visada mėgstame tuos, kurie mumis žavisi; ne visada mėgstame tuos, kuriais mes žavimės. F.Larošfuko