FRIEDRICH NIETZSCHE
Frydrichas Nyčė (vok. Friedrich Nietzsche, 1844 m. spalio 15 d. netoli Leipcigo, Prūsija – 1900 m. rugpjūčio 25 d.) – vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos" kūrėjų.
Ar asilas gali būti tragiškas? - Kai žmogų sutraiško našta, kurios neįmanoma nei vilkti, nei nusimesti?.. Filosofo atvejis. F.Nyčė
Filosofas: tai žmogus, kuris nuolat sielojasi, mato, girdi, įtaria nepaprastus dalykus, tikisi jų, svajoja apie juos; jį jo paties mintys trenkia tarsi iš išorės, iš viršaus ir iš apačios, lyg būdingi jam nutikimai ir perkūno smūgiai; jis pats galbūt yra audra, gresianti naujais žaibais; lemties žmogus apie kurį nuolat griaudžia ir dunda, prasiveria žemė ir vyksta kažkas siaubinga. Filosofas: ak, būtybė, kuri dažnai bėga nuo savęs, dažnai bijo savęs, - bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad "negrįžtų prie savęs"… F.Nyčė
Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas,- sako Aristotelis. Trūksta trečio atvejo: reikia būti ir vienu, ir kitu - filosofu... F.Nyčė
Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos kuri užmuša gailėdama. F.Nyčė
Iš gyvenimo karo mokyklos. - Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina. F.Nyčė
Jeigu tavo gyvenimas susiklostė nesėkmingai, tai gal pavyks gerai numirti. F.Nyčė
Taikydamasis švelniai sakant, į "angelus", žmogus taip sutrikdė skrandį ir leido apsinešti liežuviui, kad dėl to jam pasidarė atgrasus ne tik džiaugsmas ir gyvulio nekaltybė, bet ir pats gyvenimas neteko skonio. F.Nyčė
"Aš tai padariau", - sako mano atmintis. "Aš negalėjau to padaryti", - sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda. F.Nyčė
Kai kurie povai slepia savo uodegą ir vadina tai išdidumu. F.Nyčė
Mūsų tuštybę sunkiausia pažeisti kaip tik tada, kai užgautas mūsų išdidumas. F.Nyčė
Kančios beprasmiškumas, o ne kančia - štai tas prakeikimas, kuris iki šiol tvyrojo virš žmonijos... bet kokia atsitiktinė prasmė yra geriau už visišką beprasmybę. F.Nyčė
Matyti kančią - malonu, kančią sukelti - dar maloniau: tai negailestinga taisyklė, bet sena, tvirta, žmogiška - pernelyg žmogiška taisyklė. F.Nyčė
Vienos vienintelės isteriškos išsilavinusios patelės skausmo naktis nė iš tolo neprilyginama su kančiomis visų tų gyvūnų, kuriuos žmonės, ieškodami atsakymų į mokslo klausimus, klausinėjo peilio ašmenimis. F.Nyčė
Juslumas dažnai per daug skubina meilės augimą - jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti. F.Nyčė
Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, - tai, kas jame reta ir išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė. F.Nyčė
Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui. F.Nyčė
Meilėje vyras ieško visiškos vergės, o moteris – visiškos vergijos. Meilė grįžta į praeities kultūrą ir praeities visuomenę – į Rytus. F.Nyčė
Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai. F.Nyčė
Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio. F.Nyčė
Ar mes imoralistai, kenkiame dorybei? - Taip pat menkai, kaip anarchistai kunigaikščiams. Tik po to, kai į juos šaunama, jie vėl tvirtai sėdi savo soste. Moralas: reikia šauti į moralę. F.Nyčė
Morales pirmiausia reikia priversti nusilenkti hierarchijai, o jų pretenzijas paversti sąžinės dalyku - kol galiausiai jos sutars, kad nemoralu sakyti: "kas teisinga vienam, teisinga ir kitam". F.Nyčė
Mūsų religija, moralė ir filosofija yra žmogaus dekadanso formos. Priešingos krypties judejimas - menas. F.Nyčė
Nėra jokių moralinių fenomenų, yra tik fenomenų moralinis aiškinimas… F.Nyčė
Pagal vergų moralę blogis kelia baimę; pagal ponų moralę sukelia ir siekia sukelti baimę būtent "geras" žmogus, tuo tarpu "blogas" žmogus sukelia tik panieką. F.Nyčė
Užminta kirmėlė susiraito į kamuolį. Tai protinga. Taip ji sumažina tikimybę būti užminta dar kartą. Moralės kalba: nusižeminimas. F.Nyčė
Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti. F.Nyčė
Meilėje visados yra kiek pamišimo. Bet pamišime visados yra kiek ir proto. F.Nyčė
Nušvito protas mano: man bendraminčių reikia, ir tik gyvų – ne šiaip kokių lavonų, kuriuos tempiu, kur man patinka. F.Nyčė
Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos. F.Nyčė
Mūsų stipriausiam potraukiui, mūsų tironui, paklūsta ne tik mūsų protas, bet ir mūsų sąžinė. F.Nyčė
Kad "Naujasis Testamentas", visais atžvilgiais rokoko skonio apraiška, buvo sujungtas su "Senuoju Testamentu" į vieną knygą - Bibliją, "knygą pačią savaime", - tai turbūt didžiausias akiplėšiškumas ir "dvasios nuodėmė", slegianti literatūrinės Europos sąžinę. F.Nyčė
"Kiekviena tiesa yra paprasta." - Ar tai nėra dvigubas melas? F.Nyčė
Klaiku mirti jūroje iš troškulio. Ar tik nenorite taip persūdyti savo tiesą, kad ji niekada negalėtų numalšinti troškulio? F.Nyčė
Tiesa yra bjauri. Mes turime meną tam, kad mūsų nepražudytų tiesa. F.Nyčė
Tikėjimas tiesa prasideda nuo abejojimo viskuo, kas iki šiol buvo laikoma tiesa. F.Nyčė
Ne žinojimas, o širdis gali padaryti mus laimingus. F.Nyčė
Simpatizuoti žmogui, atverti jam širdį - tai yra liberalu, tačiau tik liberalu. Širdys, kurių svetingumas kilnus, atpažįstamos iš daugelio uždengtų langų ir užvertų langinių: savo geriausius kambarius jos laiko tuščius. Kodėl gi? - Nes jos laukia svečių, kuriems "nesimpatizuojama"… F.Nyčė
Suvaržyta širdis, laisvas protas, - tvirtai supančiojus ir įkalinus širdį, daug laisvės galima duoti protui. F.Nyčė
Abi lytys klysta viena kitos atžvilgiu - todėl jos gerbia ir myli iš esmės tik pačios save (arba, švelniau tariant, savo idealą). Antai vyras nori iš moters taikingumo, bet būtent moteris savo prigimtimi yra netaikinga, panašiai kaip katė, nors ir kaip puikiai ji būtų išmokusi atrodyti taikinga. F.Nyčė
Jei moteris turi polinkį į mokslus, tai jos lytiškumas dažniausiai būna sutrikęs... Moteriai nerūpi tiesa! Nuo amžių amžinųjų moteriai niekas nėra toks svetimas, atgrasus, priešiškas kaip tiesa – jos didysis menas yra melas, jos svarbiausias reikalas – iliuzija ir grožis. F.Nyčė
Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokėjimą žavėti. F.Nyčė
Nuo pat pradžios moteriai nėra nieko svetimesnio, nemalonesnio, priešiškesnio kaip tiesa, - jos didysis menas yra melas, jos didžiausias rūpestis - iliuzija ir grožis. F.Nyčė
Palyginę vyrą ir moterį apskritai, galime pasakyti: moteris nesugebėtų taip genialiai puoštis, jei neturėtų antrojo vaidmens instinkto. F.Nyčė
Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti to artimo nuomone - kas gali prilygti moteriai šiame mene? F.Nyčė
Tad iškyla nemažas pavojus, kai joms [moterims] patikima politika ir viena kita mokslo sritis... Nes kas gali būti didesnė retenybė už moterį, kuri iš tikrųjų žino, kas yra mokslas? F.Nyčė
Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, žaidžiant. F.Nyčė
Vyro laimė: aš noriu. Moters laimė: jis nori. F.Nyčė
Bejausmio žmogaus žiaurumas yra gailestingumo antipodas. F.Nyčė
"Čia dvasiai erdvu, šviesu, čia akys regėti gali…" - Tačiau yra priešinga žmonių padermė, tie žmonės taip pat stovi aukštumoje ir regi plačią panoramą - bet jie žvelgia žemyn. F.Nyčė
Dangus viršum žmogaus visuomet apsiniaukdavo tuo smarkiau, juo labiau žmogus imdavo gėdytis žmogaus. F.Nyčė
Daug žmonių visą gyvenimą laukia progos parodyti savo gerumą. F.Nyčė
Daugybė žmonių laikosi pasirinkto kelio ir vos keli – tikslo. F.Nyčė
Didžiai liūdintys žmonės išsiduoda, kai būna laimingi: jie čiumpa laimę taip, tarsi iš pavydo norėtų ją nuslėgti ir pasmaugti, - ak, jie pernelyg gerai žino, kad ji pabėgs nuo jų! F.Nyčė
"Jis man nepatinka." - "Kodėl" - "Aš iki jo nepriaugau." - Ar bent vienas žmogus kada nors taip atsakė? F.Nyčė
Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida? F.Nyčė
Kalba apviltasis. - Ieškojau didžių žmonių, o visur radau tik jų idealo beždžiones. F.Nyčė
Kas yra žmogus, pradeda aiškėti, kai jį apleidžia talentas, - kai jis nustoja rodyti, ką gali. Talentas - irgi apdaras, apdaras - tai ir slėptuvė. F.Nyčė
Kas nenori matyti kito žmogaus didumo, tas itin uoliai ieško, kas jame žema ir paviršutiniška, - ir taip išsiduoda. F.Nyčė
Kiek daug reikia žmogui sukaupti, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia. F.Nyčė
Žmogui privalu kurti savo dangų žemėje. F.Nyčė
Žmogui reikia tikslo - ir jis veikiau norės nieko, nei išvis atsisakys norėti. F.Nyčė
Žmogus kur kas noriau puola gelbėti skęstantįjį, kai greta yra bijančių rizikuoti. F.Nyčė
Aforizmas, sentencija, kurių srityje aš tarp vokiečių esu meistras, yra „amžinybės“ forma; mano ambicijos, nusakant dešimčia sakinių, ką kiekvienas kitas visa knyga - „Götzendämmerung“. F.Nyčė
Argi aš jums siūlau pražudyti savo jausmus? Aš tik patariu atrasti jausmų nekaltybę. F.Nyčė
Aš noriu - kartą visiems laikams, - daug ko nežinoti. - Išmintis nustato ir pažinimo ribas. F.Nyčė
Ateis laikas, kai nebus kitų kalbų, kaip tik apie auklėjimą. F.Nyčė
Baisūs išgyvenimai leidžia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus. F.Nyčė
Cinizmas yra vienintelė forma, kuria niekingos sielos gali prisiliesti prie padorumo. F.Nyčė
Daug apie save kalbėti - tai vienas iš galimų būdų pasislėpti. F.Nyčė
Dievas mirė. F.Nyčė
Dvasingiausi žmonės, tarus, jog jie yra drąsiausi, dažniausiai išgyvena skaudžiausias tragedijas: bet kaip tik todėl jie ir gerbia gyvenimą, kad susiduria su didžiausiu jo pasipriešinimu. F.Nyčė
Elgetų neturėtų būti. Jie neduoda ramybės nei tiems žmonėms, kurie jiems duoda išmaldos, nei tiems, kurie neduoda. F.Nyčė
Galų gale žmogus myli tik savo troškimus, o ne savo troškimų objektą. F.Nyčė
Gan prastai! Kartojasi ta pati istorija! Baigęs statyti namą, pamatai, kad nejučia išmokai to, ką verkiant reikėjo žinoti prieš pradedant statybą. Amžinas nepakenčiamas "per vėlu!" - Visko, kas užbaigta, melancholija!.. F.Nyčė
Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo. F.Nyčė
Instinktas. - Kai liepsnoja namas, užmirštami netgi pietūs. - Taip, bet vėliau jie suvalgomi čia pat, gaisravietėje. F.Nyčė
Išnaudojimas nėra kokios nors sugadintos, netobulos ar primityvios visuomenės ypatybė: jis yra esminė gyvybės savybė kaip pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia. F.Nyčė
Įsitikinimas - iš esmės didesnis šviesos priešas nei melas. F.Nyčė
Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. F.Nyčė
Jei mes laimės sąlygą laikytume gebėjimą pamiršti ir pasijusti neistoriškai, tikriausiai galėtume tarti, kad antikos kultūra buvo pati laimingiausia kultūra pasaulyje. F.Nyčė
Jeigu mums tenka pakeisti nuomonę apie kokį nors žmogų, tai be gailesčio suverčiame jam visus nemalonumus, kuriuos dėl to patyrėme. F.Nyčė
Jei nori aukštybėn kilti, tai kopk savo kojomis. Nesileisk, kad kas nors neštų ir ant kito galvos nelipk. F.Nyčė
Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą kuris vis kartosis. F.Nyčė
Kai esame pavargę, mus puola mintys, kurias seniai nugalėjome. F.Nyčė
Kai kas ir ant laužo džiūgauja, triumfuoja ne todėl, kad įveikė skausmą, o todėl, kad nejaučia jo ten, kur tikėjosi. Alegorija. F.Nyčė
Kaip? Tu ieškai? Tu norėtum būti padaugintas dešimteriopai, šimteriopai? Tu ieškai šalininkų? - Ieškok nulių! F.Nyčė
Kartais pasibjaurėjimą sukelia netgi susižavėjimas; taip būna, kai prie begėdiško asilo ir beždžionės dėl gamtos kaprizo pririštas genijus. F.Nyčė
Kartais ryžtas nustumia mus labai toli į priekį, tuomet negalime pakęsti savo silpnybių ir jų atsikratome. F.Nyčė
Kas į daiktus neįdeda savo valios, tas jiems suteikia bent jau prasmę; vadinasi, jis tiki, kad juose jau yra valia ("tikėjimo" principas). F.Nyčė
Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs - jis nuo jų ginasi. F.Nyčė
Kas nežino, kaip rasti kelią į savo idealą, tas gyvena lengvabūdiškiau ir begėdiškiau negu žmogus, neturintis idealo. F.Nyčė
Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave. F.Nyčė
Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją. F.Nyčė
Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau - kiekviena gili siela pamažu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir lėkštai interpretuojamas kiekvienas jos ištartas žodis, kiekvienas žengtas žingsnis, kiekvienas gyvenimo ženklas. F.Nyčė
Kiekvienas gilus mąstytojas labiau baiminasi būti suprastas negu nesuprastas. Pastaruoju atveju kenčia galbūt jo tuštybė, o pirmuoju - jo širdis, jo atjauta, kuri nuolat teigia: Ak, kodėl jūs norite, kad jums būtų taip pat sunku kaip man? F.Nyčė
Kiekvienai partijai. - Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys, - priešingu atveju jam pačiam kartais gali tekti tapti avinu. F.Nyčė
Kitų tuštybė mums yra atgrasi tik tada, kai ji kertasi su mūsų tuštybe. F.Nyčė
Kuo aukštesnį tašką pasieksi šiandien, tuo labiau išlavinsi jėgas ir rytoj galėsi įkopti dar aukščiau. F.Nyčė
Kūrėjas ieško pasekėjų, bet ne lavonų, ne bandų, ne tikinčiųjų. F.Nyčė
Labai dažnai žmonės klysta: drąsos reikia turėti ne išsakyti savo įsitikinimams, bet atakuoti kito žmogaus įsitikinimus. F.Nyčė
Mane sukrėtė ne tai, kad mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau nebetikiu. F.Nyčė
Menininkai nėra didžios aistros žmonės, nors jie norėtų tai įteigti mums ir įsišneketi patys. Ir dėl dviejų priežasčių: jiems trūksta gėdos prieš save ir jie nesigėdina didžios aistros. Bet, antra, jų vampyras, jų talentas dažniausiai neleidžia švaistyti jėgos tokiu būdu. Turintys talentą kartu yra talento aukos: gyvena vergaudami savo talento vampyrizmui. F.Nyčė
Mes atšąlame tam, ką pažinome, kai pasidalijame tuo su kitais. F.Nyčė
Nugalėtojai netiki atsitiktinumais. F.Nyčė
Mūsų poelgių padariniai griebia mus už plaukų visiškai neatsižvelgdami į tai, kad mes per tą laiką "pasitaisėme". F.Nyčė
<...> net gėris didžiajame gyvenimo spektaklyje yra tik išsekimo forma. F.Nyčė
Pamišę individai - tai labai retas reiškinys, o štai pamišusios grupės, partijos, tautos, epochos - tai tiesiog taisyklė. F.Nyčė
Pasibjaurėjimas purvu gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti - "Pasiteisinti". F.Nyčė
Pasinėrus į savo laukinę prigimtį, geriausiai pailsima nuo savo nenatūralumo, nuo savo dvasingumo... F.Nyčė
Pasitaiko nekaltas melas - tikrojo tikėjimo kokiu nors dalyku požymis. F.Nyčė
Priekaištas, išsišokimas, žaismingas nepasitikėjimas, ironija - tai sveikatos požymiai: visa, kas besąlygiška, yra patologija. F.Nyčė
Reikia atsisakyti blogo skonio - geisti sutikti su daugelio nuomone. "Gėris" nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau "visuotinis gėris" - iš kur jam rastis! Žodis prieštarauja pats sau - tai, ką gali turėti visi, visada turi menką vertę. Pagaliau turi būti taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai - dideliems, prarajos - giliems, švelnumas ir šiurpas - subtiliems, žodžiu, visi reti dalykai - retiems. F.Nyčė
Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti, - gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų. F.Nyčė
Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių. F.Nyčė
Skuboti žingsniai retai žengiami tik vieną kartą. Paskubėjus pirmą sykį, visada padaroma per daug. Kaip tik todėl paprastai paskubama antrąsyk - ir tada padaroma per mažai... F.Nyčė
Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus - net ir patį save. F.Nyčė
Turbūt dar niekas nebuvo pakankamai teisingas, kalbėdamas apie tai, kas yra teisingumas. F.Nyčė
Už gerą ir blogą reikia atsimokėti, bet kodėl būtent tam, kas mums padarė gera ar bloga? F.Nyčė
Žmogui nejaučiame neapykantos tol, kol jį menkai vertiname; neapkęsti pradedame tada, kai laikome jį lygiu ar aukštesniu už save. F.Nyčė