JOHAN V.FON GĖTĖ

Johanas Volfgangas fon Gėtė (vok. Johann Wolfgang von Goethe; 1749 m. rugpjūčio 28 d. Laisvajame Frankfurto mieste (dab. Frankfurtas prie Maino), Šventoji Romos Imperija – 1832 m. kovo 22 d. Veimare, Saksonijos–Veimaro–Eizenacho hercogystė) – vokiečių literatūros klasikas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas. Vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojų.


JOHAN GETEJei mes atvira širdimi priimtume gėrį, lengviau pakeltume ir blogį. J.V.Gėtė


Kas nori atsisakyti blogio, tas visuomet žino, ko nori; o tas, kas geidžia daugiau, negu turi, yra aklas abiem akimis. J.V.Gėtė


Kuo daugiau žmogus turi blogio, tuo labiau jį turime mylėti. J.V.Gėtė


Charakteris – energingas siekimas užsibrėžtų tikslų. J.V.Gėtė


Jei dideliuose ir mažuose dalykuose nuosekliai realizuoji tai, ką jautiesi sugebantis, vadinasi, turi tvirtą charakterį. J.V.Gėtė


Niekas kitas taip neatskleidžia žmonių charakterių, kaip tai, iš ko jie juokiasi. J.V.Gėtė


Žmogaus gyvenimo istorija sudaro jo charakterį. J.V.Gėtė


Bet kuri neprincipinga veikla galiausiai bankrutuoja. J.V.Gėtė


Geras pavyzdys ir sunkų darbą daro lengvą. J.V.Gėtė


Kaip galima save pažinti? Ne stebėjimu, tiktai veikla. Pamėgink atlikti savo pareigą, ir sužinosi, ką turi savyje. J.V.Gėtė


Kas brangina savo darbą, turi mokėti jį ginti, kitaip jis nevertas ko nors imtis. J.V.Gėtė


Kas laikosi taisyklės darbą tikrinti mintimi, o mintį darbu... tas negali klysti, o jeigu ir suklysta, tai greitai randa teisingą kelią. J.V.Gėtė


Kiekvienas kenčia, kai dirba tik sau. Dirbdamas kitų labui, žmogus dalijasi su jais ir savo džiaugsmu. J.V.Gėtė


Laimingas tas, kuris džiaugsmingai dirba ir džiaugiasi darbais, kuriuos padarė. J.V.Gėtė


Nereikia pernelyg iškilmingai pradėti jokio darbo: iškilmės dera tik darbą pabaigus. J.V.Gėtė


Norėti nepakanka, reikia veikti. J.V.Gėtė


Tikėk, tik to dvasia pajunta malonumą, / Kas nusipelnė jo per darbą ir kantrumą. J.V.Gėtė


Geriausias būdas išlaikyti draugystę – dalytis mintimis apie savo darbus. Žmones labiausiai suartina veikla. J.V.Gėtė


Svarbiausias tikros, aktyvios, vaisingos draugystės reikalavimas – eiti su draugu vienodu žingsniu, kad draugas pritartų mano tikslams, o aš – jo. J.V.Gėtė


Tikra aktyvi draugystė – tai savitarpio parama. Mano draugas pritaria mano sumanymams, o aš pritariu jo, mes kartu einame į priekį, nors mūsų mintys ir būtų skirtingos. J.V.Gėtė


Didelį džiaugsmą galima iškovoti tik dideliu darbu. J.V.Gėtė


Didžiausias mąstančio žmogaus džiaugsmas – ištirto dalyko pažinimas ir tylus neištirto garbinimas. J.V.Gėtė


Džiaugsmas ir skausmas, mintis nerami, / Audrina protą kančia maloni. / Žavesį keičia sunkus liūdesys, – / Jeigu tu myli, laimingas esi. J.V.Gėtė


Nėra pasaulyje didesnio, tikresnio džiaugsmo, kaip matyti prieš save didelę sielą. J.V.Gėtė


Tik tas patiria džiaugsmą, kas gali padėti savo artimui. J.V.Gėtė


Gamta apsupa žmogų tamsa ir verčia jį amžinai veržtis į šviesą. J.V.Gėtė


Gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta: ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės. J.V.Gėtė


Gamta tarsi nori, kad viena lytis kitoje ieškotų gėrio ir grožio. J.V.Gėtė


Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas. J.V.Gėtė


Gamtos karūna yra meilė. Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą. J.V.Gėtė


Gamtos vainikas – Meilė. J.V.Gėtė


Mus supanti didingoji gamta sugeba sukelti didingų minčių ir poelgių. J.V.Gėtė


Genijus – tai įgimtas stropumas. J.V.Gėtė


Vidutinybei nėra didesnės paguodos negu tai, kad ir genijus neišvengs mirties. J.V.Gėtė


Vienintelis dalykas, kurio reikalaujama iš genijaus, – tai Meilė tiesai. J.V.Gėtė


Dykaduoniškas gyvenimas – tai priešlaikinė senatvė. J.V.Gėtė


Išorinį padorumą visada sąlygoja vidinis gyvenimas. J.V.Gėtė


Reikia mylėti, neapkęsti, kovoti, tikėtis – tai gali padaryti gyvenimą kartų, tačiau be šito visas gyvenimas – niekai. J.V.Gėtė


Tas, kuris gyvenimu žaidžia, visuomet pralaimi, o kuris nemoka sau įsakyti, tuoj pat tampa vergu. J.V.Gėtė


Tik tas gyvenimo ir laisvės vertas, / Kuris kasdien dėl jų į kovą stos. J.V.Gėtė


Žmogus gyvena tikrą gyvenimą, jeigu laimingas kitų laime. J.V.Gėtė


Žvelk gyveniman, jis moko už knygas labiau. J.V.Gėtė


Esama hipotezių, kur protas ir vaizduotė pavaduoja idėją. J.V.Gėtė


Hipotezės reikalingos lygiai kaip ir bandymų bei stebėjimų duomenys, kad koks nors mokslas pajudėtų iš vietos ir sparčiau plėtotųsi. J.V.Gėtė


Hipotezės – tai pastoliai, įrengiami prie statinio ir nuimami pastatą užbaigus; pastolių darbininkui nederėtų laikyti pastatu, nors jie jam ir reikalingi. J.V.Gėtė


Galima pripažinti idėją esant naudingą, bet nemokėti ja naudotis. J.V.Gėtė


Kai idėjos susiduria su charakteriu, atsiranda reiškinių, kurie stulbina pasaulį tūkstantmečius. J.V.Gėtė


Kiekvienas, kuris nutolsta nuo idėjų, galų gale gyvena tik vienais pojūčiais. J.V.Gėtė


Ore sklandanti ir laiko reikalaujama idėja gali kilti savarankiškai iškart šimtinėje galvų. J.V.Gėtė


Yda nuo senų laikų siejama su menkyste. J.V.Gėtė


Jaunystės ydų nereikia pasilaikyti senatvei, nes senatvė turi savo trūkumų. J.V.Gėtė


Jeigu matote žmones tokius, kokie jie yra, su visais jų trūkumais ir ydomis, niekada nepadarysite jų geresnių. Bet jeigu elgiatės su jais kaip su idealiais žmonėmis, pakeliate juos į aukštumą, kurioje norite juos matyti. J.V.Gėtė


Jaunystė – tai liga, kuri greitai praeina. J.V.Gėtė


Kol mes jauni, naudingi būna ir paklydimai, tik neverta jų tampyti su savimi iki pat senatvės. J.V.Gėtė


Nedidelis menas pasenti, menas – įveikti senatvę. J.V.Gėtė


Senatvėje reikia dirbti daugiau negu jaunystėje. J.V.Gėtė


Didelė klaida rodytis didesniu, negu tu esi iš tikrųjų, ir vertinti save mažiau, negu vertas. J.V.Gėtė


Ir klaida būna naudinga, kol esame jauni; kad tik nesinešiotume jos iki senatvės. J.V.Gėtė


Kai žmogus klysta, pastebėti gali visi; kai jis meluoja, pastebi ne kiekvienas. J.V.Gėtė


Klaida santykiauja su tiesa kaip miegas su pabudimu. Busdamas iš klaidos, žmogus su nauja jėga krypsta į tiesą. J.V.Gėtė


Klaidą aptikti kur kas lengviau negu tiesą. Klaida plyti paviršiuje, ir ją pastebi iš karto, o tiesa slypi giliai, ir ne kiekvienas gali ją atrasti. J.V.Gėtė


Mes geriau suvokiame savo elgesio negu mąstymo klaidas. J.V.Gėtė


Gabenk geras knygas į namus, nes jų jėga lemtingai veikia vaikus ir vaikų vaikus. J.V.Gėtė


Kai kurios knygos parašytos ne pamokymui, o dėl to, kad skaitantieji suprastų, kad autorius šį tą žino. J.V.Gėtė


Pernelyg daug skaitoma vidutinių knygų: prie jų gaištamas laikas. Iš tiesų reikėtų skaityti tik tai, kas stebina. J.V.Gėtė


Iš visų vagių patys blogiausi kvailiai: jie grobia iš mūsų laiką ir nuotaiką. J.V.Gėtė


Jeigu protingas žmogus padaro kvailystę, tai jau, žinoma, nemažą. J.V.Gėtė


Kur kvailystė – pavyzdys, ten protas – beprotybė. J.V.Gėtė


Kvaila vertinti kitus pagal save. J.V.Gėtė


Kvailiai ir išminčiai vienodai nepavojingi. Pavojingi pusiau kvailiai ir pusiau išminčiai. J.V.Gėtė


Nėra nieko pavojingesnio už kvailį, bandantį pavaizduoti protingą. J.V.Gėtė


Nėra tokios kvailystės, kurios nepajėgtų ištaisyti protas, ir nėra tokios išminties, kurios nepajėgtų sugadinti kvailystė. J.V.Gėtė


Paprasčiausias būdas tapti kvailiu – remtis sistema. J.V.Gėtė


Kvailiausia iš visų kvailybių yra tada, kai jaunos geros galvos įsivaizduoja netenkančios savo originalumo, jei pripažįsta tai, kas jau kitų buvo pripažinta. J.V.Gėtė


Kas trumpina man laiką? Darbas. O kas jį neapsakomai ilgina? Tinginystė. J.V.Gėtė


Laiko praradimas tuo skaudesnis, kuo žmogus išmaningesnis. J.V.Gėtė


Visuomet laiko gali pakakti, jei juo tinkamai naudosies. J.V.Gėtė


Išties gyvena tas, kuris moka džiaugtis kito laime. J.V.Gėtė


Laimingas, kas gryna širdim gerbia protėvius. J.V.Gėtė


Mūsų laimė – mūsų pačių širdyse. J.V.Gėtė


Nedidelio sklypelio žmogui tereikia, kad jis būtų ant žemės laimingas, o dar mažesnio – ilsėtis joje. J.V.Gėtė


Patys laimingiausi yra tie, kurie kaip vaikai gyvena šia diena. J.V.Gėtė


Tik tas iš tikrųjų laimingas ir didis, kuriam nereikia nei paklusti, nei įsakinėti, kad pasirodytų kažkuo esąs. J.V.Gėtė


Būti su mylimąja niekada neprailgsta. J.V.Gėtė


Jei žmogus nesugeba mylėti, privalo išmokti meilikauti. J.V.Gėtė


Mylėti ir būti mylimam – didžiausia laimė pasaulyje. J.V.Gėtė


Mokomės iš tų, kuriuos mylime. J.V.Gėtė


Pirmoji nesugadintos jaunystės meilė visada linksta į didingumą. J.V.Gėtė


Žmonės, kad ir kokių jie turi trūkumų, labiau už viską verti meilės. J.V.Gėtė


Diletantas žiūri į meną kaip niekdarys – į amatą. J.V.Gėtė


Į vertingiausius meno kūrinius, matyt, dera kartkarčiais iš naujo pasigilinti, nes jų gelmės neišmatuojamos. J.V.Gėtė


Tobulas meno kūrinys – tai kūrinys žmogaus dvasios ir todėl gamtos kūrinys. J.V.Gėtė


Drąsios mintys primena priekinių šaškių vaidmenį lošiant: jos atsitraukia, bet užtikrina pergalę. J.V.Gėtė


Yra žmonių, kurie niekada neklysta todėl, kad jų niekada nevargina jokios protingos mintys. J.V.Gėtė


Vertingiausios mintys, geriausi jų išraiškos būdai man ateina į galvą, kai vaikštau. J.V.Gėtė


Ar mirties bijosi, ar nebijosi – ji neišvengiamai ateis. J.V.Gėtė


Gamta sukūrė mirtį, kad turėtų daug gyvybės. J.V.Gėtė


Gyventi be naudos - prieš laiką mirti. J.V.Gėtė


Mokytojas, sugebantis įkvėpti mokinius nors vienam geram poelgiui, nors vienam puikiam eilėraščiui, padaro daugiau nei tas, kuris mūsų atmintį užpildo daugybe pagal pavadinimą ir formą suklasifikuotų dalykų. J.V.Gėtė


Tie, iš kurių mes mokomės, teisingai vadinami mūsų mokytojais, bet ne kiekvienas, kuris mus moko, vertas šio vardo. J.V.Gėtė


Tikras mokinys mokosi suvokti nežinomus dalykus per žinomus ir tuo priartėja prie mokytojo. J.V.Gėtė


Atlikdamas savo pareigą, žmogus su meile žiūri į tai, kam jis pats save priverčia. J.V.Gėtė


Gyvenimas – tai pareiga, nors jis ir būtų viena akimirka. J.V.Gėtė


Įvykdyta pareiga beveik visada atrodo ne visai įvykdyta, nes niekuomet neįmanoma pasitenkinti. J.V.Gėtė


Pareiga – tai Meilė tam, ką pats sau įsakai. J.V.Gėtė


Patirtis – tai amžina gyvenimo mokykla. J.V.Gėtė


Supratimas yra patirties išdava, idėja – jos vaisius: pirmajam reikia proto, antrajam – išminties. J.V.Gėtė


Tik patirtis mus moko vertinti gyvenimo gėrybes. J.V.Gėtė


Apskritai pasaulis juda į priekį, tačiau jaunimui kaskart tenka pradėti iš naujo. J.V.Gėtė


Kas nemato pasaulyje draugų, tas nevertas, kad pasaulis sužinotų apie jį. J.V.Gėtė


Linksmam visas pasaulis atrodo linksmas. J.V.Gėtė


Tegul kiekvienas išsišluoja prie savo durų, ir visame pasaulyje bus švaru. J.V.Gėtė


Aš vertinu visokius trumpus posakius, ypač, kai jie skatina mane įsižiūrėti į antitezes ir derinti jas. J.V.Gėtė


Įvairių pamokomų istorijų ir posakių rinkinys – didžiausias turtas. J.V.Gėtė


Kiekvieną dieną reikia pasiklausyti nors vienos dainelės, pažiūrėti gražų paveikslą ir, jeigu galima, perskaityti bent vieną išmintingą posakį. J.V.Gėtė


Kai du ginčijasi, kaltesnis tas, kuris protingesnis. J.V.Gėtė


Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena. J.V.Gėtė


Nori gauti protingą atsakymą, klausk protingai. J.V.Gėtė


Protas ir sąžinė negali prarasti savo teisių. Jiems galima primeluoti, bet apgauti jų nepavyks. J.V.Gėtė


Protingi žmonės – geriausia enciklopedija. J.V.Gėtė


Sveikas praktinių tikslų siekiantis protas – tobuliausias protas pasaulyje. J.V.Gėtė


Ieškoti šlovės negalima. Visoks jos vaikymasis tuščias. J.V.Gėtė


Poelgiai yra viskas, šlovė – niekas. J.V.Gėtė


Žygdarbis turi prasmę, šlovė – ne. J.V.Gėtė


Kiekviename menininke slypi drąsos daigas, be kurio neįmanomas joks talentas. J.V.Gėtė


Talentai subręsta vienumoje, o charakteris – visuomenėje. J.V.Gėtė


Talentas bręsta tyloje, charakteris grūdinasi gyvenimo audrose. J.V.Gėtė


Daugelis ir ginčija tiesą tik todėl, kad ją pripažinę pražūtų. J.V.Gėtė


Išmintinga tik tiesa. J.V.Gėtė


Kas stoja prieš išmintingas tiesas, įpučia jų ugnį, kibirkštys plačiai išsisklaido ir įžiebia šviesą. J.V.Gėtė


Klystantysis audringumu pakeičia jėgos ir tiesos stygių. J.V.Gėtė


Lengviau atskleisti paklydimą negu surasti tiesą; paklydimas yra paviršiuje, tiesa - gilumoje. J.V.Gėtė


Naujai tiesai žalingiausios senos klaidos. J.V.Gėtė


Paikiausiai klysta tas, kuris mano prarandąs originalumą, pripažindamas kitų jau pripažintą tiesą. J.V.Gėtė


Sakoma, kad tarp dviejų priešingų nuomonių glūdi tiesa, – Jokiu būdu! Tarp jų glūdi problema! J.V.Gėtė


Tiesą dera be paliovos kartoti, nes paklydimai mums nuolatos primenami. J.V.Gėtė


Aklas tikėjimas – išminties kapai. J.V.Gėtė


Stebuklas – kūdikis tikėjimo. J.V.Gėtė


Žmogus savo tikėjimu ir drąsa nugali net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis, bet vos tik pasiduos pačiai menkiausiai abejonei, tuoj žus. J.V.Gėtė


Laikydami priemones tikslu, žmonės nusivilia savimi ir kitais, todėl iš visos jų veiklos nieko neišeina arba išeina priešingai, negu jie siekia. J.V.Gėtė


Kilnūs tikslai, nors ir nepasiekiami, mums brangesni už žemus tikslus, nors ir pasiektus. J.V.Gėtė


Tvirta, sąmoninga, tikra valia pirmiausia susijusi su įsitikinimu, kad tikslas bus pasiektas. J.V.Gėtė


Galėtų gimti gerai išauklėti vaikai, jeigu mes, tėvai, būtume gerai išauklėti. J.V.Gėtė


Priešingai nei suaugusiems, vaikams nereikia savęs apgaudinėti. J.V.Gėtė


Tvarkingumas sužadina vaikams džiugų sąmoningumą. J.V.Gėtė


Jei nori, kad tavo pamokslai turėtų poveikį tavo mokiniams, įspėk juos apie nereikalingas žinias ir klaidingas taisykles, todėl, kad atsiriboti nuo nereikalingo taip pat sunku kaip ir keisti netikusią kryptį. J.V.Gėtė


Neužtenka žinoti, reikia panaudoti žinias, neužtenka norėti, reikia veikti. J.V.Gėtė


Tik žinodami mažai, žinome viską, drauge su žiniomis daugėja abejonių. J.V.Gėtė


Žmogui nepakanka kaupti žinias, reikia mokėti iš jų gauti palūkanas. J.V.Gėtė


Atsisakydamas žmogus daug tuščiažodžiauja, nes siūlantysis girdi tik „ne“. J.V.Gėtė


Būti žmogum – reiškia būti kovotoju. J.V.Gėtė


Didžiausias žmogaus nuopelnas yra, žinoma, tai, kad jis kuo daugiau apvaldo aplinkybes ir kuo mažiau leidžia joms lemti save. J.V.Gėtė


Ir didis žmogus – viso labo tik žmogus. J.V.Gėtė


Jei žmogus tikisi pateisinti visus žmonių lūkesčius, tikriausiai pervertina savo galimybes. J.V.Gėtė


Jeigu žmogus imsis tyrinėti savo organizmą arba moralinę būseną, tai būtinai suras ligą. J.V.Gėtė


Kiekvienam žmogui duota užtektinai jėgų įvykdyti tai, kuo jis yra įsitikinęs. J.V.Gėtė


Kiekvienas žmogus turi savo misiją, į kurią yra pašauktas. J.V.Gėtė


Nebūtina visuomet būti didvyriu, bet privalu visuomet išlikti žmogumi. J.V.Gėtė


Negera žmogui likti vienam, ypač dirbti atsiskyrusiam; norinčiam ko nors pasiekti žmogui reikia dėmesio ir moralinės paramos. J.V.Gėtė


Nelaimingas žmogus, kuris nedaro to, ką gali, o imasi to, ko neišmano. J.V.Gėtė


Nerasi tokio žmogaus, iš kurio išminčius negalėtų dar ko nors pasimokyti. J.V.Gėtė


Ribotas garbingas žmogus dažnai kiaurai mato subtiliausių verteivų suktybes. J.V.Gėtė


Susitikę mums skolingą žmogų, tuojau prisimename, koks jis turi būti dėkingas. O kaip dažnai sutinkame žmonių, kuriems turėtume dėkoti, bet apie tai nė nepagalvojame. J.V.Gėtė


Tik žmonėse žmogus gali pažinti save. J.V.Gėtė


Vien tik per kovą nuolatinę žmogus atranda savo aš. J.V.Gėtė


Visas žmogaus nuodėmes atperka jo žmogiškumas. J.V.Gėtė


Žmogui viskas atrodo menka. Tai dėl to, kad jis pats menkas. J.V.Gėtė


Žmogus negali gyventi atsiskyręs, jam reikia bendrauti. J.V.Gėtė


Žmogus negali nei protestuoti, nei apsiginti nuo kritikos. Jis privalo gyventi nepaisydamas kritikos, ir ilgainiui ją įveiks. J.V.Gėtė


Žmogus pažįsta pats save tik tiek, kiek jis pažįsta pasaulį. J.V.Gėtė


Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią. J.V.Gėtė


Žmogus privalo kuo nors būti, tuomet galės ką nors atlikti. J.V.Gėtė


Žmogus tol klysta, kol gyvena žemėje; bet doras žmogus ir miglotuose siekiuose visada nujaus teisingą kelią, – jį parodo sąžinė. J.V.Gėtė


Žmogus turi tikėti, kad nesuprantamus dalykus galima suprasti: kitaip nemąstytų apie juos. J.V.Gėtė


Žmogų suformuoja ne tik įgimtos savybės, bet ir įgytos. J.V.Gėtė


Žmonėms būdinga juodinti visa, ko jie jaučiasi nesugebą padaryti. J.V.Gėtė


Žmonės, kenčiantys dėl trūkumų, ypač dvasios sferoje, dažniausiai apie save sudaro perdėtą nuomonę. Šitaip, atrodo, geradarė gamta visiems, ką ji nuskriaudė savo aukščiausiomis dovanomis, pasiunčia puikybę kaip papildomą resursą, išlyginantį trūkumus. J.V.Gėtė


Atsargumas paprastas, o atgaila labai sudėtinga. J.V.Gėtė


Bailys grasina būdamas saugus. J.V.Gėtė


Baimė užkrečiama taip pat kaip sloga ir kiekvienąsyk daro iš vienaskaitos daugiskaitą. J.V.Gėtė


Bausti nesugebantis teisėjas galų gale tampa nusikaltėlio bendrininku. J.V.Gėtė


Dosnumas, ypač lydimas nuolankumo, visada užkariauja širdis. J.V.Gėtė


Duok saulę žmogui, jis ilgėsis ledo. J.V.Gėtė


Elgdamiesi su artimaisiais taip, kaip jie to nusipelno, darome juos tik blogesnius, o elgdamiesi taip, tarsi jie geresni nei yra iš tikrųjų, priverčiame juos tapti geresniais. J.V.Gėtė


Elgesys – tai veidrodis, kuris parodo visų veidus. J.V.Gėtė


Geriausia, ką mums duoda istorija,– tai jos skatinamas entuziazmas. J.V.Gėtė


Grožis – svečias, laukiamas visų. J.V.Gėtė


Į dovanojantį malonu žiūrėti taip pat, kaip į pačią dovaną. J.V.Gėtė


Įkvėpimas ne silkė, kurios galima prisūdyti daugeliui metų. J.V.Gėtė


Ilgai svarstantis ne visada randa geriausią sprendimą. J.V.Gėtė


Ir nėr kūrybai pabaigos, kas buvo polėkiu, lai būna ugnimi, besisukančiu kūnu, atokvėpiu gi - niekados. J.V.Gėtė


Iš vyro pasirinktos nuotakos lengva spręsti, koks jis ir ar žino savo vertę. J.V.Gėtė


Išradinėti pačiam puiku, bet žinoti ir vertinti tai, kas atrasta kitų,- argi tai mažiau negu kurti? J.V.Gėtė


Įtartinomis aplinkybėmis turi veikti ir talkinti tas, kuris aiškiau mato. J.V.Gėtė


Jauni poetai pila daug vandens į savo rašalą. J.V.Gėtė


Jausmai neapgauna; apgauna jais remiantis susidaryta nuomonė. J.V.Gėtė


Jeigu mes norime ką nors sukurti, mes turime kuo nors būti. J.V.Gėtė


Juokingiausias įprotis – patikti visiems. J.V.Gėtė


Kai ginčydamasis su priešininku pasijusi silpnesnis, sustok, nes toliau kalbėsi vis kvailiau. J.V.Gėtė


Kai neturime savęs, tada mums visko trūksta. J.V.Gėtė


Kaip pažinti save? Anaiptol ne stebėjimu, o tik veiksmais. Pabandyk atlikti savo priedermę, ir tuoj pat save pažinsi. J.V.Gėtė


Kalbėk įtikinamai, o žodžiai klausytojus veiks savaime. J.V.Gėtė


Kas nėra per daug geros nuomonės apie save, tas geresnis, negu jis pats mano. J.V.Gėtė


Kiekvienas girdi tik tai, ką supranta. J.V.Gėtė


Kilnumas visiems patinka, ypač jeigu jį lydi kuklumas. J.V.Gėtė


Ko jūs nesuprantate, tas jums nepriklauso. J.V.Gėtė


Liaudį galima engti, bet sugniuždyti jos neįmanoma. J.V.Gėtė


Materiją mato prieš save kiekvienas; turinį randa tik tas, kuris su juo turi reikalo; o forma daugumai paslaptis. J.V.Gėtė


Mes turime išsiugdyti taktiškumo jausmą, kitaip, pelnę žmonių palankumą, galime jį greitai prarasti. Brangiai moka žmogus už šią pamoką gyvenime ir, nelaimei, negali išgelbėti palikuonių nuo tokių didelių išlaidų. J.V.Gėtė


Mylimosios paveikslas negali pasenti, nes kiekviena akimirka – jo gimimo valanda. J.V.Gėtė


Mums reikia menininko net didžiausios laimės ir didžiausios nelaimės akimirkomis. J.V.Gėtė


Mus vilioja aukštuma, bet ne laiptai į ją: žvelgdami į viršūnę mes norėtume eiti į ją lyguma. J.V.Gėtė


Neapykanta – aktyvus nepasitenkinimo jausmas, pavydas – pasyvus. Nėra ko stebėtis, kad pavydas veikiai virsta neapykanta. J.V.Gėtė


Neapykanta šališka, bet meilė dar šališkesnė. J.V.Gėtė


Nedėkingumas - visuomet silpnumo išraiška; aš niekuomet nemačiau, kad stiprios dvasios žmogus būtų nedėkingas. J.V.Gėtė


Nedera savęs pervertinti, bet nedera ir žemintis. J.V.Gėtė


Nemeluota didybė niekuomet nepaiso savo šešėlio. J.V.Gėtė


Nenorėčiau būti panašus į tuos, kurie dienas leidžia skųsdamiesi galvos skausmu, o naktis – maukdami vyną, sukeliantį tą skausmą. J.V.Gėtė


Nepripažįstantysis idealo netruks vulgarų dalyką palaikyti gražiu. J.V.Gėtė


Nėra dalyko, kurį galima labiau branginti, negu dienos vertę. J.V.Gėtė


Nėra nieko baisiau už vienišumą. J.V.Gėtė


Nereikia save vertinti aukščiau savo sugebėjimų ir nereikia save žeminti. J.V.Gėtė


Niekas negali spręsti apie kitus, kol neišmoks spręsti apie save patį. J.V.Gėtė


Nieko nėra baisesnio už aktyvų nemokšą. J.V.Gėtė


Niekuo nesidomėdamas prarandi ir atmintį. J.V.Gėtė


Pačiam išrasti – puiku, bet žinoti ir branginti tai, kas atrasta kitų – argi mažiau svarbu, kaip kurti. J.V.Gėtė


Paklausyti gero patarimo – vadinasi, išplėsti savo galimybes. J.V.Gėtė


Pati geriausia motina yra ta, kuri galės pakeisti tėvą, kai jo nebebus. J.V.Gėtė


Pats juokingiausias noras – patikti visiems. J.V.Gėtė


Piktadarys didybės nepripažįsta. J.V.Gėtė


Polinkis lengvai įveikiamas, o virtęs įpročiu – nenugalimas. J.V.Gėtė


Principai turi būti įgyvendinami. Kitaip jie nieko neverti. J.V.Gėtė


Rimtas požiūris į diletantizmą ir mechanišką mokslininkavimą virsta pedantiškumu. J.V.Gėtė


Rūstybei nesvarbu esmė, ji priežasties teieško. J.V.Gėtė


Savo netobulumo suvokimas artina prie tobulumo. J.V.Gėtė


Skonį lavina ne vidutiniški, o patys tobuliausi pavyzdžiai. J.V.Gėtė

 

Skurdo vaizdas pavyduolių nejaudina. J.V.Gėtė


Sostų ir karalysčių žlugimas manęs nejaudina, sudeginta valstiečio sodyba – štai tikroji tragedija. J.V.Gėtė


Sugebėjimas yra išankstinė prielaida, bet jis turi tapti mokėjimu. J.V.Gėtė


Svetur tėvynės nesurasi. J.V.Gėtė


Tas, kuris nemoka svetimų kalbų, nesupranta ir savosios. J.V.Gėtė


Tas, kuris nori daug pasiekti, turi kelti didžius reikalavimus. J.V.Gėtė


Tas, kuris per daug gerai mano apie save, geresnis negu mano. J.V.Gėtė


Tikrai gyveni tik tada, kai jauti kitų palankumą. J.V.Gėtė


Tikri bendraminčiai negali ilgam susipykti; kada nors jie vėl sueis. J.V.Gėtė


To, kas mums atrodo neįmanoma, galbūt paprasčiausiai nesistengėte padaryti. J.V.Gėtė


Turtą prarasi – mažai prarasi, garbę prarasi – daug prarasi, narsumą prarasi – viską prarasi. J.V.Gėtė


Užgimstanti aistra gera tuo, kad ji vienodai nesuvokia savo atsiradimo ir negalvoja apie baigtį; džiugi ir šviesi, ji nejaučia, kad gali prisišaukti nelaimę. J.V.Gėtė


Vadinamosiomis mandagumo ir padorumo taisyklėmis mes įgyjame tai, kas kitais atvejais pasiekiama tik jėga, o kartais nepaklūsta ir jai. J.V.Gėtė


Vertėjas primena sąvadautoją, kuri giria gražuolės vertybes, pridengtas šydu, ir sukelia nenugalimą troškimą susipažinti su originalu. J.V.Gėtė


Vienatvė – žemiškoji skaistykla. J.V.Gėtė


Vilkas, kad ir vienas, visai avių bandai baisus. J.V.Gėtė


Viltis gyvena net prie pačios kapo duobės. J.V.Gėtė


Visi nori būti garsūs, bet nė vienas nenori stengtis, kad taptų garsus. J.V.Gėtė


Vyras būtų sukūręs kitą vyrą, jei jis nebūtų sukurtas, o moteris galėtų gyventi amžinybę, net negalvodama dauginti savo lytį. J.V.Gėtė


Žalinga viskas, kas išlaisvina sielą ir nesuteikia būdų save valdyti. J.V.Gėtė


Žmonija galėtų pasiekti neįtikėtinų laimėjimų, jeigu ji būtų blaivesnė. J.V.Gėtė


Žodis žeidžia greičiau negu gydo. J.V.Gėtė