AXEL MUNTHE

Axel Martin Fredrik Munthe (31 October 1857 – 11 February 1949) was a Swedish-born physician and psychiatrist, best known as the author of The Story of San Michele, an autobiographical account of his life and work.


AXEL MUNTHEMirtis - Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas. A.Miunte

Juk mirštame tik mes, žmonės. A.Miunte

Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlint nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangumi, nei su jų pragaru. Aš - gamtos dėsnis. [Mirties žodžiai herojui]. A.Miunte

Mes žinome, kad mirsime - tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. ... laimingi, kad nežinome, kas mums nutiks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą - Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. A.Miunte

Mirtis ne tokia žiauri kaip mes. A.Miunte

Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. Ligų ir Mirties specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo herojų. Poetai ir filosofai, skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį, dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą. Tai sena istorija. <...> Kraupiausias knygas apie karą, parašė taikūs žmonės, net negirdėję, kaip sprogsta toliašaudžių vokiškų pabūklų sviediniai. Rašytojai, su didžiausiu malonumu peršantys skaitytojams seksualinių orgijų aprašymus patys paprastai nenusikalta dorovei. A.Miunte

Žmogus negalėtų pakelti gyvenimo, jei žinotų savo mirties valandą. A.Miunte

Akys neklysta, kol pasikliaujama savo paties, o ne kitų akimis. A.Miunte

Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikra, naudinga - nebrangu; tik už tai, be ko galima apseiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu - išvis neparduodama; visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai galima gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabia jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėj lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miega geriau negu turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai Rico restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė geriau mėgsta kaimo pirkelę negu ištaigingus miesto rūmus. Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo - štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save. A.Miunte

Galiausiai apsipratau su savo likimu, aš per senas kovoti su dievais. A.Miunte

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioj vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. A.Miunte

Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą. A.Miunte

Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą? Net šventose giesmėse tariausi girdįs jo pilną patyčių juoką ir, teatleidžia man Dievas, pats vos nepradėjau juoktis, kai tavo karstą nuleido į šią duobę. Bet ar tau ne vis tiek, kieno šis kapas? Juk tu negali perskaityti vardo marmuriniame kryžiuje - ar tau ne vis tiek, kieno tai vardas? Tu negirdi gyvųjų balsų viršum savo galvos, ir negi tau ne vis tiek, kuria kalba jie šneka? Tu ilsiesi ne tarp svetimų, o tarp brolių. <...> Kur bemiegotumėt amžinu miegu, visur laukia tas pats likimas - visi jūs būsite užmiršti ir visi pavirsite dulkėmis. Toks jau gyvenimo dėsnis. A.Miunte

Laimę galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime vieni pakelti - nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kovoti ir kirsti iš paskutiniųjų kai pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksim taikos, taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo. A.Miunte

Man vis tiek - ar praeitis, ar ateitis. Aš žinau viską. A.Miunte

Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko. A.Miunte

Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kol šis dar sugeba juoktis. A.Miunte

Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, - ne tas pasaulis, kuriame gyvame šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo. Žmogus negali dukart nusimaudyti toje pačioje upėje, pasakė Heraklitas. Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ir važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto karveliais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą. A.Miunte

Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir rašyti romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas pačiam savo kailiu. A.Miunte

Tikriausiai nelengva būti velniu tam, kurs gimė sparnuotas. A.Miunte

  • dievas gerybes dovanoja A Miunte