Dabarty nerimom, su praeitim pykomės, ateities neturėjom: visiškai kaip tie, kuriuos žmonių teisingumas ar neapykanta laiko už grotų. A.Kamiu

 

Tikras dosnumas ateičiai yra viską atiduoti dabarčiai. A.Kamiu

Žmogus niekada nėra vienišas! Mus visur lydi ir slegia ateities ir praeities našta. A.Kamiu

Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę. A.Kamiu

Jei nėra sielvarto gyvenime, nėra ir meilės gyvenimui. A.Kamiu

Kaip turi būti sunku gyventi vien tuo, ką žinai ir ką atmeni, neturint ko tikėtis. A.Kamiu

Keista klaida vertinant mūsų gyvenimus, nes mėginame pažvelgti į juos iš šalies. A.Kamiu

Kiekvienas gyvenimas, suteiktas pinigams, yra mirtis. Atgimimas – nesavanaudiškumas. A.Kamiu

Mano gyvenimo paslaptis: įsivaizduoti Dievą be žmogaus nemirtingumo. A.Kamiu

Naujų laikų priešaušryje: Viskas išeikvota? Gerai, tuomet pradedam gyventi. A.Kamiu

Noriu žinoti ar galiu gyventi su tuo, ką žinau, ir tik su tuo. A.Kamiu

Paklydimo ir visa ko neigimo šėlas, noras nebūti panašiam į nieką, visiems laikams sulaužyti tai, kas mus apibrėžia, dovanoti dabarčiai vienatvę ir nebūtį, surasti tą vienintelį atramos tašką, kur likimai gali staiga prasidėti iš naujo. Ta pagunda – nuolatinė. Pasiduoti jai ar atmesti? Ar galima įsprausti kūrybos šėlą į tą kunkuliuojantį gyvenimą ar, atvirkščiai, savo gyvenimu lygiuotis į jį ir paklusti akimirkos praregėjimui? Grožis, didžiausias mano rūpestis, sykiu su laisve. A.Kamiu

Reikia pamilti gyvenimą labiau negu jo prasmę, sako Dostojevskis. Taip, o kai gyvenimo meilė praeina, mūsų nebeguodžia ir jokia jo prasmė. A.Kamiu

Tikrasis kelias – tas, kuris veda į gyvenimą, į Saulę. A.Kamiu

Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti. A.Kamiu

Gyventi su savo aistromis reiškia sykiu gyventi ir su savo kančiomis, kurios yra jų atsvara, korekcija, pusiausvyra ir atlyginimas. Kai žmogus išmoksta – ir ne popieriuje – likti vienas su savo kančia, įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja "pasidalyti" su kitais, jau nebedaug ko lieka mokytis. A.Kamiu

Jei esi visiškai tikras dėl savo nevilties, privalai elgtis taip, tarsi turėtum viltį, – arba nusižudyti. Kančia neduoda jokių teisių. A.Kamiu

Kiekvieno kančioje, emocijoje, aistroje esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso menui. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. Menas – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia laikas. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu. A.Kamiu

Manoma, kad žmogus kenčia, kai miršta mylima būtybė. Ne, tikroji kančia didesnė – tai pajusti, kad sielvartas taip pat praeina. Net skausmas beprasmis. A.Kamiu

Bendras gėris kuriamas kiekvieno laime. A.Kamiu

Jei norime būti laimingi, privalome mažiau domėtis kitais. A.Kamiu

Laimė ir absurdas – du tos pačios žemės vaikai. Jie neatskiriami. A.Kamiu

Mes neturime laiko, kad būtume savimi, mes turime laiko tik būti laimingi. A.Kamiu

Laisvas tas, kuris gali nemeluoti. A.Kamiu

Laisvės aš išmokau ne iš Markso – jos mane išmokė skurdas. A.Kamiu

Laisvė – tai galia ginti tai, ko aš neteigiu, net toje santvarkoje ar pasaulyje, kuriuos pripažįstu. Tai galia pripažinti, kad ir priešininkas gali būti teisus. A.Kamiu

Laisvė – tai teisė nemeluoti. Tai teisinga tiek socialiniu, tiek moraliniu lygmeniu. A.Kamiu

Tėra viena laisvė – išsiaiškinti santykius su mirtimi. Po to jau viskas įmanoma. Negaliu priversti tave tikėti Dievą. Tikėti Dievą – tai susitaikyti su mirtimi. Kai susitaikysi su mirtimi, Dievo problema bus išspręsta – bet ne atvirkščiai. A.Kamiu

Mylėti kokią nors būtybę – vadinasi, sutikti su ja senti. A.Kamiu

Nesant meilės, galima pamėginti įgyti garbę. Liūdna garbė. A.Kamiu

Ramiausia būtų mylėti tylint. Bet yra sąmonė ir asmenybė, tad tenka kalbėti. Ir meilė tampa pragaru. A.Kamiu

Reikia patirti meilę prieš susiduriant su morale. Kitaip neišvengsi kančios. A.Kamiu

Žmonės nuolat painioja, viena vertus, santuoką ir meilę, kita vertus, laimę ir meilę. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Štai kodėl, nors meilė ir labai retas daiktas, pasitaiko laimingų santuokų.
Jeigu menininkas nesutramdo savęs pats, jis paklaiksta ir ima vergauti šmėkloms. A.Kamiu

Kodėl aš menininkas, o ne filosofas? Todėl, kad mąstau žodžiais, o ne idėjomis. A.Kamiu

Menininkas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendrijos, iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tikri menininkai nieko nesmerkia, užuot teisę, jie įsipareigoja suprasti. A.Kamiu

Jeigu reikėtų parašyti reikšmingą žmonijos minties istoriją, tai ji turėtų būti atsikartojančių atgailų ir bejėgiškų pastangų istorija. A.Kamiu

Mintis visuomet būna išsiveržusi į priekį. Ji mato pernelyg toli, toliau nei kūnas, liekantis dabartyje. Panaikinti viltį reiškia sugrąžinti mintį į kūną. O kūnui lemta supūti. A.Kamiu

Žmogaus mintis visų pirma yra jo ilgesys. A.Kamiu

Jei viena iš siaubingų žmogaus privilegijų yra galimybė numirti vienam, tai ne mažiau žiauri ir neabejotina tiesa yra tai, kad iš tikrųjų žmogui vienam numirti neįmanoma. A.Kamiu

Kai jūs visi čia, aš pajuntu beribę tuštumą, kurios negaliu pakęsti. Man gera tik su mirusiais. Jie tikri. Jie tokie kaip aš. Jie manęs laukia ir mane skubina. A.Kamiu

Žmogus nebus laisvas tol, kol neįveiks savo mirties baimės. Bet ne savižudybe. Nereikia išsižadėti savęs, kad ją įveiktum. Mokėti numirti žvelgiant mirčiai į akis, be kartėlio. A.Kamiu

Žmonės miršta, ir jie nėra laimingi. A.Kamiu

Aš nusišalinau nuo pasaulio ne todėl, kad turėjau jame priešų, o kad turėjau jame draugų. Ne todėl, kad jie man kenkė, kaip paprastai būna, o kad manė, jog aš geresnis nei esu iš tikrųjų. Tai melas, kurio negalėjau pakęsti. A.Kamiu

Blogis pasaulyje beveik visada kyla iš nežinojimo, o geri norai gali pridaryti tiek pat žalos kiek ir pikta valia, jei nėra išmanymo. A.Kamiu

Šis pasaulis bereikšmis, ir kas tai pripažįsta, įgyja laisvę. A.Kamiu

Hegelis. „Tik šiuolaikinis miestas siūlo protui erdvę, kur šis gali susivokti.“ Reikšminga. Tai didžiųjų miestų epocha. Pasauliui amputuota jo tiesos dalis, jo pastovumo ir pusiausvyros šaltinis: gamta, jūra… Sąmonė gyvuoja tik gatvėse! A.Kamiu

Intelektualas – tai žmogus, kurio protas pats save stebi. A.Kamiu

Protas arba neigiamas, arba už jį brangiai mokama. A.Kamiu

Protas ir pasaulis paremia vienas kitą, bet negali apsikabinti. A.Kamiu

Nemokėti pradžiuginti sielos – reiškia ją parduoti. A.Kamiu

Poreikis būti teisiam – vulgarios sielos požymis. A.Kamiu

... žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir tampa tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būti ir amžina. A.Kamiu

Būdamas jaunas, reikalavau iš žmonių daugiau, nei jie galėjo man duoti: nesibaigiančios draugystės, nuolatinio jaudulio. Dabar moku reikalauti mažiau, negu jie gali duoti: buvimo šalia be žodžių. Ir jų jausmai, draugystė, kilnūs poelgiai man visuomet atrodo nelyginant stebuklas: tikra malonė. A.Kamiu

Geriau jau būti vargšui ir laisvam negu turtingam ir priklausomam. Žinoma, žmonės nori būti ir turtingi, ir laisvi, ir būtent šitai kartais padaro juos vargšais ir vergais. A.Kamiu

Kai iš pašaukimo ar pagal profesiją esi daug mąstęs apie žmones, kartais imi ilgėtis primatų. Jie bent neturi slaptų minčių. A.Kamiu

Kol žmogus nepažaboja savo geismo, jis nepažaboja nieko. O jis beveik niekad jo nepažaboja. A.Kamiu

„Mes mylime žmones ne tiek už gera, kurį jie mums padarė, kiek už gera, kurį jiems padarėme mes.“ Ne, blogiausiu atveju mes juos mylime ir už viena, ir už kita. Ir čia nėra nieko blogo. A.Kamiu

Natūralu, kad esi dėkingas tam, kuris tau leidžia bent sykį būti geresniam, negu esi. Taip mes pagerbiame ir pašloviname geresnio žmogaus idėją. A.Kamiu

Pasaulį nušviečia ir daro pakenčiamą įprastas pojūtis, kad kažkas sieja mus su juo, ir ypač pojūtis, kad kažkas sieja mus su kitais žmonėmis. Ryšiai su kitais žmonėmis visuomet padeda mums eiti į priekį, nes jie visuomet numato plėtotę, ateitį, be to, gyvename taip, tarytum mūsų vienintelis uždavinys būtų kaip tik palaikyti ryšius su kitais žmonėmis. Tačiau būna dienų, kai suvokiame, jog tai anaiptol ne vienintelis mūsų uždavinys, ir ypač suvokiame, kad žmones su mumis sieja tik mūsų pačių valios pastangos, – liaukitės rašę ar kalbėję, nusišalinkite ir pamatysite, kaip jie išnyksta iš jūsų aplinkos, – kad dauguma žmonių iš tikro nuo jūsų nusigręžę (ne iš piktos valios, vien todėl, kad yra abejingi), o likusieji visuomet pasirengę nukreipti dėmesį į kitus dalykus; tokiomis dienomis suvoki, kiek atsitiktinių dalykų, aplinkybių žaismo susijusių su tuo, kas vadinama meile ar draugyste, ir tuomet pasaulis vėl nugrimzta į savo naktį, o mes – į tą didį šaltį, iš kurio žmogiškasis švelnumas valandėlei mus buvo ištraukęs. A.Kamiu

Svarbiausia, kas skiria žmogų nuo gyvulio, tai vaizduotė. Todėl mūsų seksualumas negali būti iš tikrųjų natūralus, t.y. aklas. A.Kamiu

Svarbiausioji žmogaus savybė – gebėjimas užmiršti. Tačiau nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad jis užmiršta net ir tai, ką gero yra padaręs. A.Kamiu

Žmogui reikia žmogaus. A.Kamiu

Žmogus yra vienintelė būtybė, atsisakanti būti tokia, kokia yra. A.Kamiu

Žmogus mato savo atspindį žmoguje. A.Kamiu

Žmogus visuomet yra savo tiesų auka. Sykį jas pripažinęs, nebesugeba iš jų išsivaduoti. A.Kamiu

Žmogų nuo gyvulio labiausiai skiria vaizduotė. A.Kamiu

Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti. A.Kamiu

Žmonės verkia todėl, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti. A.Kamiu

Žmonėse yra daugiau to, kas žavi, negu to, kas verta paniekos. A.Kamiu

Aš netikiu beviltiškais poelgiais. Tikiu tik pagrįstais veiksmais. Tačiau manau, kad pagrįsti veiksmą ne taip jau sunku. A.Kamiu

Be meilės įgyta garbė – liūdna garbė. A.Kamiu

Bet aš žinau, ir tu žinai, kad užtektų to, kas neįmanoma. Neįmanoma! Aš ieškojau to pasaulyje ir savyje. A.Kamiu

Bet koks išsipildymas yra vergovė. Jis įpareigoja siekti dar aukštesnių išsipildymų. A.Kamiu

Būti nemylimam – tai nesėkmė. Nemylėti – štai nelaimė! A.Kamiu

Dievas atėjo numirti ant Kryžiaus, nes pavydėjo mums mūsų skausmo. Tas keistas žvilgsnis, dar netapęs jo žvilgsniu. A.Kamiu

Esama epochų, kai charakteriai tokie vangūs, kad ydos lemia ne nusikaltimus, o tik ištvirkavimą. A.Kamiu

Esu per daug protingas, kad galvočiau. A.Kamiu

Gabios moterys muzikantės ir kompozitorės retai gaudavo savo atlygį. A.Kamiu

Ieškoti tiesos – nereiškia ieškoti to, kas geidžiama. A.Kamiu

Ir ten, pusiaukelėj tarp tų bedugnių ir tų aukštumų, jie ne gyveno, o veikiau plaukė nešami dienų be krypties ir bergždžių prisiminimų, – tikri klajūnai šešėliai, kurie būtų galėję įgyti jėgų tik sutikdami šaknytis savo sielvarto žemėje. A.Kamiu

Istorijoje vis dar būna tokių laikų, kai išdrįsęs tvirtinti, jog du ir du yra keturi, gauna palydėti galvą. A.Kamiu

Jeigu esi sutvertas kūrybai, meilei ir pergalėms, vadinasi, esi sutvertas gyventi taikoje. Tačiau karas išmoko viską prarasti ir tapti tuo, kuo nebuvai. Viskas darosi priklausoma nuo stiliaus. A.Kamiu

... Kaligula nemirė. Jis tūno kiekviename iš mūsų. Jeigu jūsų rankose būtų valdžia, jei jūsų krūtinėje plaktų išdidi širdis, jūs patys išvystumėte, kai išsilaisvina toji pabaisa arba angelas, tūnantis jumyse. A.Kamiu

Kurti, vadinasi formuoti savo likimą. A.Kamiu

Man prireikė dešimties metų, kad užsikariaučiau tai, kas man atrodo neįkainojama: širdį, kuri nežino, kas yra kartėlis. Ir kaip dažnai atsitinka, įveikęs kartėlį, aš jį išliejau keliose knygose. Vadinasi, apie mane visuomet bus sprendžiama pagal tą kartėlį, kurio aš nebejaučiu. Bet tai teisinga. Tai kaina, kurią reikia sumokėti. A.Kamiu

Matyt, prie skulptūros mane traukia meilė akmeniui. Jis suteikia žmogaus formai svarumo ir abejingumo, be kurių jis man neatrodo didis. A.Kamiu

Mokslas aiškina tai, kas funkcionuoja, o ne tai, kas yra. Pvz.: kodėl esama skirtingų gėlių rūšių, o ne vienos? A.Kamiu

Nelaimė – kaip vedybos. Manai, kad pats išsirinkai, o pasirodo, tave išrinko. A.Kamiu

Netekti gyvybės – menkas dalykas <...> bet matyti, kaip mūsų gyvybė netenka prasmės, kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas – štai kas napakeliama. Neįmanoma gyventi be tikslo. A.Kamiu

Nėra tiesos, kuri neturėtų savyje kartėlio. A.Kamiu

Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka. A.Kamiu

Niekas negali susilaikyti nepasmerkęs, netgi aukos kartais esti budeliais. A.Kamiu

Nuosprendis, kurį jūs sviedžiate kitiems, apsisuka ir grįžta atgal, tiesiai jums į veidą, šiek tiek jį sužeisdamas. A.Kamiu

Pavojingiausia pagunda: nebūti į nieką panašiam. A.Kamiu

Po dviejų krikščionybės amžių – kūno maištas. Prireikė dviejų tūkstantmečių, kad vėl būtų galima parodyti jį nuogą pliažuose. Iš čia ir kraštutinumai. Kūnas vėl surado savo vietą kasdienybėje. Lieka sugrąžinti jam jo vietą filosofijoje ir metafizikoje. Tai viena iš nūdienos konvulsijų priežasčių. A.Kamiu

Proletariatas neturi misijos. Jis – tik viena galingų priemonių revoliucinių asketų rankose. A.Kamiu

Retai pasikliaujame geresniais už mus. A.Kamiu

Su neteisybe arba bendradarbiaujama, arba kovojama. A.Kamiu

Tas, kuris puola į neviltį dėl to, kas vyksta, – bailys, o tas, kuris tiki žmogaus dalia – beprotis. A.Kamiu

<...> valdžia griauti, ir kūrimas, palyginti su tuo, atrodo kaip maivymasis. A.Kamiu

Viduržiemį aš pagaliau supratau, kad manyje buvo nenugalima vasara. A.Kamiu