Ar asilas gali būti tragiškas? - Kai žmogų sutraiško našta, kurios neįmanoma nei vilkti, nei nusimesti?.. Filosofo atvejis. F.Nyčė

 

Filosofas: tai žmogus, kuris nuolat sielojasi, mato, girdi, įtaria nepaprastus dalykus, tikisi jų, svajoja apie juos; jį jo paties mintys trenkia tarsi iš išorės, iš viršaus ir iš apačios, lyg būdingi jam nutikimai ir perkūno smūgiai; jis pats galbūt yra audra, gresianti naujais žaibais; lemties žmogus apie kurį nuolat griaudžia ir dunda, prasiveria žemė ir vyksta kažkas siaubinga. Filosofas: ak, būtybė, kuri dažnai bėga nuo savęs, dažnai bijo savęs, - bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad "negrįžtų prie savęs"… F.Nyčė

Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas,- sako Aristotelis. Trūksta trečio atvejo: reikia būti ir vienu, ir kitu - filosofu... F.Nyčė

Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos kuri užmuša gailėdama. F.Nyčė

Iš gyvenimo karo mokyklos. - Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina. F.Nyčė

Jeigu tavo gyvenimas susiklostė nesėkmingai, tai gal pavyks gerai numirti. F.Nyčė

Taikydamasis švelniai sakant, į "angelus", žmogus taip sutrikdė skrandį ir leido apsinešti liežuviui, kad dėl to jam pasidarė atgrasus ne tik džiaugsmas ir gyvulio nekaltybė, bet ir pats gyvenimas neteko skonio. F.Nyčė

"Aš tai padariau", - sako mano atmintis. "Aš negalėjau to padaryti", - sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda. F.Nyčė

Kai kurie povai slepia savo uodegą ir vadina tai išdidumu. F.Nyčė

Mūsų tuštybę sunkiausia pažeisti kaip tik tada, kai užgautas mūsų išdidumas. F.Nyčė

Kančios beprasmiškumas, o ne kančia - štai tas prakeikimas, kuris iki šiol tvyrojo virš žmonijos... bet kokia atsitiktinė prasmė yra geriau už visišką beprasmybę. F.Nyčė

Matyti kančią - malonu, kančią sukelti - dar maloniau: tai negailestinga taisyklė, bet sena, tvirta, žmogiška - pernelyg žmogiška taisyklė. F.Nyčė

Vienos vienintelės isteriškos išsilavinusios patelės skausmo naktis nė iš tolo neprilyginama su kančiomis visų tų gyvūnų, kuriuos žmonės, ieškodami atsakymų į mokslo klausimus, klausinėjo peilio ašmenimis. F.Nyčė

Juslumas dažnai per daug skubina meilės augimą - jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti. F.Nyčė

Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, - tai, kas jame reta ir išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė. F.Nyčė

Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui. F.Nyčė

Meilėje vyras ieško visiškos vergės, o moteris – visiškos vergijos. Meilė grįžta į praeities kultūrą ir praeities visuomenę – į Rytus. F.Nyčė

Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai. F.Nyčė

Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio. F.Nyčė

Ar mes imoralistai, kenkiame dorybei? - Taip pat menkai, kaip anarchistai kunigaikščiams. Tik po to, kai į juos šaunama, jie vėl tvirtai sėdi savo soste. Moralas: reikia šauti į moralę. F.Nyčė

Morales pirmiausia reikia priversti nusilenkti hierarchijai, o jų pretenzijas paversti sąžinės dalyku - kol galiausiai jos sutars, kad nemoralu sakyti: "kas teisinga vienam, teisinga ir kitam". F.Nyčė

Mūsų religija, moralė ir filosofija yra žmogaus dekadanso formos. Priešingos krypties judejimas - menas. F.Nyčė

Nėra jokių moralinių fenomenų, yra tik fenomenų moralinis aiškinimas… F.Nyčė

Pagal vergų moralę blogis kelia baimę; pagal ponų moralę sukelia ir siekia sukelti baimę būtent "geras" žmogus, tuo tarpu "blogas" žmogus sukelia tik panieką. F.Nyčė

Užminta kirmėlė susiraito į kamuolį. Tai protinga. Taip ji sumažina tikimybę būti užminta dar kartą. Moralės kalba: nusižeminimas. F.Nyčė

Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti. F.Nyčė

Meilėje visados yra kiek pamišimo. Bet pamišime visados yra kiek ir proto. F.Nyčė

Nušvito protas mano: man bendraminčių reikia, ir tik gyvų – ne šiaip kokių lavonų, kuriuos tempiu, kur man patinka. F.Nyčė

Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos. F.Nyčė

Mūsų stipriausiam potraukiui, mūsų tironui, paklūsta ne tik mūsų protas, bet ir mūsų sąžinė. F.Nyčė

Kad "Naujasis Testamentas", visais atžvilgiais rokoko skonio apraiška, buvo sujungtas su "Senuoju Testamentu" į vieną knygą - Bibliją, "knygą pačią savaime", - tai turbūt didžiausias akiplėšiškumas ir "dvasios nuodėmė", slegianti literatūrinės Europos sąžinę. F.Nyčė

"Kiekviena tiesa yra paprasta." - Ar tai nėra dvigubas melas? F.Nyčė

Klaiku mirti jūroje iš troškulio. Ar tik nenorite taip persūdyti savo tiesą, kad ji niekada negalėtų numalšinti troškulio? F.Nyčė

Tiesa yra bjauri. Mes turime meną tam, kad mūsų nepražudytų tiesa. F.Nyčė

Tikėjimas tiesa prasideda nuo abejojimo viskuo, kas iki šiol buvo laikoma tiesa. F.Nyčė

Ne žinojimas, o širdis gali padaryti mus laimingus. F.Nyčė

Simpatizuoti žmogui, atverti jam širdį - tai yra liberalu, tačiau tik liberalu. Širdys, kurių svetingumas kilnus, atpažįstamos iš daugelio uždengtų langų ir užvertų langinių: savo geriausius kambarius jos laiko tuščius. Kodėl gi? - Nes jos laukia svečių, kuriems "nesimpatizuojama"… F.Nyčė

Suvaržyta širdis, laisvas protas, - tvirtai supančiojus ir įkalinus širdį, daug laisvės galima duoti protui. F.Nyčė

Abi lytys klysta viena kitos atžvilgiu - todėl jos gerbia ir myli iš esmės tik pačios save (arba, švelniau tariant, savo idealą). Antai vyras nori iš moters taikingumo, bet būtent moteris savo prigimtimi yra netaikinga, panašiai kaip katė, nors ir kaip puikiai ji būtų išmokusi atrodyti taikinga. F.Nyčė

Jei moteris turi polinkį į mokslus, tai jos lytiškumas dažniausiai būna sutrikęs... Moteriai nerūpi tiesa! Nuo amžių amžinųjų moteriai niekas nėra toks svetimas, atgrasus, priešiškas kaip tiesa – jos didysis menas yra melas, jos svarbiausias reikalas – iliuzija ir grožis. F.Nyčė

Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokėjimą žavėti. F.Nyčė

Nuo pat pradžios moteriai nėra nieko svetimesnio, nemalonesnio, priešiškesnio kaip tiesa, - jos didysis menas yra melas, jos didžiausias rūpestis - iliuzija ir grožis. F.Nyčė

Palyginę vyrą ir moterį apskritai, galime pasakyti: moteris nesugebėtų taip genialiai puoštis, jei neturėtų antrojo vaidmens instinkto. F.Nyčė

Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti to artimo nuomone - kas gali prilygti moteriai šiame mene? F.Nyčė

Tad iškyla nemažas pavojus, kai joms [moterims] patikima politika ir viena kita mokslo sritis... Nes kas gali būti didesnė retenybė už moterį, kuri iš tikrųjų žino, kas yra mokslas? F.Nyčė

Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, žaidžiant. F.Nyčė

Vyro laimė: aš noriu. Moters laimė: jis nori. F.Nyčė

Bejausmio žmogaus žiaurumas yra gailestingumo antipodas. F.Nyčė

"Čia dvasiai erdvu, šviesu, čia akys regėti gali…" - Tačiau yra priešinga žmonių padermė, tie žmonės taip pat stovi aukštumoje ir regi plačią panoramą - bet jie žvelgia žemyn. F.Nyčė

Dangus viršum žmogaus visuomet apsiniaukdavo tuo smarkiau, juo labiau žmogus imdavo gėdytis žmogaus. F.Nyčė

Daug žmonių visą gyvenimą laukia progos parodyti savo gerumą. F.Nyčė

Daugybė žmonių laikosi pasirinkto kelio ir vos keli – tikslo. F.Nyčė

Didžiai liūdintys žmonės išsiduoda, kai būna laimingi: jie čiumpa laimę taip, tarsi iš pavydo norėtų ją nuslėgti ir pasmaugti, - ak, jie pernelyg gerai žino, kad ji pabėgs nuo jų! F.Nyčė

"Jis man nepatinka." - "Kodėl" - "Aš iki jo nepriaugau." - Ar bent vienas žmogus kada nors taip atsakė? F.Nyčė

Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida? F.Nyčė

Kalba apviltasis. - Ieškojau didžių žmonių, o visur radau tik jų idealo beždžiones. F.Nyčė

Kas yra žmogus, pradeda aiškėti, kai jį apleidžia talentas, - kai jis nustoja rodyti, ką gali. Talentas - irgi apdaras, apdaras - tai ir slėptuvė. F.Nyčė

Kas nenori matyti kito žmogaus didumo, tas itin uoliai ieško, kas jame žema ir paviršutiniška, - ir taip išsiduoda. F.Nyčė

Kiek daug reikia žmogui sukaupti, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia. F.Nyčė

Žmogui privalu kurti savo dangų žemėje. F.Nyčė

Žmogui reikia tikslo - ir jis veikiau norės nieko, nei išvis atsisakys norėti. F.Nyčė

Žmogus kur kas noriau puola gelbėti skęstantįjį, kai greta yra bijančių rizikuoti. F.Nyčė

Aforizmas, sentencija, kurių srityje aš tarp vokiečių esu meistras, yra „amžinybės“ forma; mano ambicijos, nusakant dešimčia sakinių, ką kiekvienas kitas visa knyga - „Götzendämmerung“. F.Nyčė

Argi aš jums siūlau pražudyti savo jausmus? Aš tik patariu atrasti jausmų nekaltybę. F.Nyčė

Aš noriu - kartą visiems laikams, - daug ko nežinoti. - Išmintis nustato ir pažinimo ribas. F.Nyčė

Ateis laikas, kai nebus kitų kalbų, kaip tik apie auklėjimą. F.Nyčė

Baisūs išgyvenimai leidžia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus. F.Nyčė

Cinizmas yra vienintelė forma, kuria niekingos sielos gali prisiliesti prie padorumo. F.Nyčė

Daug apie save kalbėti - tai vienas iš galimų būdų pasislėpti. F.Nyčė

Dievas mirė. F.Nyčė

Dvasingiausi žmonės, tarus, jog jie yra drąsiausi, dažniausiai išgyvena skaudžiausias tragedijas: bet kaip tik todėl jie ir gerbia gyvenimą, kad susiduria su didžiausiu jo pasipriešinimu. F.Nyčė

Elgetų neturėtų būti. Jie neduoda ramybės nei tiems žmonėms, kurie jiems duoda išmaldos, nei tiems, kurie neduoda. F.Nyčė

Galų gale žmogus myli tik savo troškimus, o ne savo troškimų objektą. F.Nyčė

Gan prastai! Kartojasi ta pati istorija! Baigęs statyti namą, pamatai, kad nejučia išmokai to, ką verkiant reikėjo žinoti prieš pradedant statybą. Amžinas nepakenčiamas "per vėlu!" - Visko, kas užbaigta, melancholija!.. F.Nyčė

Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo. F.Nyčė

Instinktas. - Kai liepsnoja namas, užmirštami netgi pietūs. - Taip, bet vėliau jie suvalgomi čia pat, gaisravietėje. F.Nyčė

Išnaudojimas nėra kokios nors sugadintos, netobulos ar primityvios visuomenės ypatybė: jis yra esminė gyvybės savybė kaip pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia. F.Nyčė

Įsitikinimas - iš esmės didesnis šviesos priešas nei melas. F.Nyčė

Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. F.Nyčė

Jei mes laimės sąlygą laikytume gebėjimą pamiršti ir pasijusti neistoriškai, tikriausiai galėtume tarti, kad antikos kultūra buvo pati laimingiausia kultūra pasaulyje. F.Nyčė

Jeigu mums tenka pakeisti nuomonę apie kokį nors žmogų, tai be gailesčio suverčiame jam visus nemalonumus, kuriuos dėl to patyrėme. F.Nyčė

Jei nori aukštybėn kilti, tai kopk savo kojomis. Nesileisk, kad kas nors neštų ir ant kito galvos nelipk. F.Nyčė

Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą kuris vis kartosis. F.Nyčė

Kai esame pavargę, mus puola mintys, kurias seniai nugalėjome. F.Nyčė

Kai kas ir ant laužo džiūgauja, triumfuoja ne todėl, kad įveikė skausmą, o todėl, kad nejaučia jo ten, kur tikėjosi. Alegorija. F.Nyčė

Kaip? Tu ieškai? Tu norėtum būti padaugintas dešimteriopai, šimteriopai? Tu ieškai šalininkų? - Ieškok nulių! F.Nyčė

Kartais pasibjaurėjimą sukelia netgi susižavėjimas; taip būna, kai prie begėdiško asilo ir beždžionės dėl gamtos kaprizo pririštas genijus. F.Nyčė

Kartais ryžtas nustumia mus labai toli į priekį, tuomet negalime pakęsti savo silpnybių ir jų atsikratome. F.Nyčė

Kas į daiktus neįdeda savo valios, tas jiems suteikia bent jau prasmę; vadinasi, jis tiki, kad juose jau yra valia ("tikėjimo" principas). F.Nyčė

Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs - jis nuo jų ginasi. F.Nyčė

Kas nežino, kaip rasti kelią į savo idealą, tas gyvena lengvabūdiškiau ir begėdiškiau negu žmogus, neturintis idealo. F.Nyčė

Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave. F.Nyčė

Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją. F.Nyčė

Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau - kiekviena gili siela pamažu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir lėkštai interpretuojamas kiekvienas jos ištartas žodis, kiekvienas žengtas žingsnis, kiekvienas gyvenimo ženklas. F.Nyčė

Kiekvienas gilus mąstytojas labiau baiminasi būti suprastas negu nesuprastas. Pastaruoju atveju kenčia galbūt jo tuštybė, o pirmuoju - jo širdis, jo atjauta, kuri nuolat teigia: Ak, kodėl jūs norite, kad jums būtų taip pat sunku kaip man? F.Nyčė

Kiekvienai partijai. - Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys, - priešingu atveju jam pačiam kartais gali tekti tapti avinu. F.Nyčė

Kitų tuštybė mums yra atgrasi tik tada, kai ji kertasi su mūsų tuštybe. F.Nyčė

Kuo aukštesnį tašką pasieksi šiandien, tuo labiau išlavinsi jėgas ir rytoj galėsi įkopti dar aukščiau. F.Nyčė

Kūrėjas ieško pasekėjų, bet ne lavonų, ne bandų, ne tikinčiųjų. F.Nyčė

Labai dažnai žmonės klysta: drąsos reikia turėti ne išsakyti savo įsitikinimams, bet atakuoti kito žmogaus įsitikinimus. F.Nyčė

Mane sukrėtė ne tai, kad mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau nebetikiu. F.Nyčė

Menininkai nėra didžios aistros žmonės, nors jie norėtų tai įteigti mums ir įsišneketi patys. Ir dėl dviejų priežasčių: jiems trūksta gėdos prieš save ir jie nesigėdina didžios aistros. Bet, antra, jų vampyras, jų talentas dažniausiai neleidžia švaistyti jėgos tokiu būdu. Turintys talentą kartu yra talento aukos: gyvena vergaudami savo talento vampyrizmui. F.Nyčė

Mes atšąlame tam, ką pažinome, kai pasidalijame tuo su kitais. F.Nyčė

Nugalėtojai netiki atsitiktinumais. F.Nyčė

Mūsų poelgių padariniai griebia mus už plaukų visiškai neatsižvelgdami į tai, kad mes per tą laiką "pasitaisėme". F.Nyčė

<...> net gėris didžiajame gyvenimo spektaklyje yra tik išsekimo forma. F.Nyčė

Pamišę individai - tai labai retas reiškinys, o štai pamišusios grupės, partijos, tautos, epochos - tai tiesiog taisyklė. F.Nyčė

Pasibjaurėjimas purvu gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti - "Pasiteisinti". F.Nyčė

Pasinėrus į savo laukinę prigimtį, geriausiai pailsima nuo savo nenatūralumo, nuo savo dvasingumo... F.Nyčė

Pasitaiko nekaltas melas - tikrojo tikėjimo kokiu nors dalyku požymis. F.Nyčė

Priekaištas, išsišokimas, žaismingas nepasitikėjimas, ironija - tai sveikatos požymiai: visa, kas besąlygiška, yra patologija. F.Nyčė

Reikia atsisakyti blogo skonio - geisti sutikti su daugelio nuomone. "Gėris" nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau "visuotinis gėris" - iš kur jam rastis! Žodis prieštarauja pats sau - tai, ką gali turėti visi, visada turi menką vertę. Pagaliau turi būti taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai - dideliems, prarajos - giliems, švelnumas ir šiurpas - subtiliems, žodžiu, visi reti dalykai - retiems. F.Nyčė

Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti, - gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų. F.Nyčė

Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių. F.Nyčė

Skuboti žingsniai retai žengiami tik vieną kartą. Paskubėjus pirmą sykį, visada padaroma per daug. Kaip tik todėl paprastai paskubama antrąsyk - ir tada padaroma per mažai... F.Nyčė

Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus - net ir patį save. F.Nyčė

Turbūt dar niekas nebuvo pakankamai teisingas, kalbėdamas apie tai, kas yra teisingumas. F.Nyčė

Už gerą ir blogą reikia atsimokėti, bet kodėl būtent tam, kas mums padarė gera ar bloga? F.Nyčė

Žmogui nejaučiame neapykantos tol, kol jį menkai vertiname; neapkęsti pradedame tada, kai laikome jį lygiu ar aukštesniu už save. F.Nyčė